Tauragės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos vyresniosios specialistės Aušros Mandrijauskaitės-Dambrauskienės kasdienybę užpildo dvi iš pirmo žvilgsnio skirtingos veiklos – priešgaisrinė sauga ir savanorystė „Maltiečiuose“. Tačiau jų esmė ta pati: rūpestis žmogumi ir pagalba jam. Vienur Aušra rūpinasi, kad žmonės išvengtų nelaimių, kitur – atveža maisto, skiria laiko nuoširdžiam pokalbiui ir tampa laukiama viešnia vienišų senolių namuose.
Prieš trejus su puse metų Aušra pradėjo dirbti Valstybinėje priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje priešgaisrinės saugos srityje. O savanorystė „Maltiečiuose“ jos gyvenime atsirado prieš septynerius metus. Nuo tada daugelis jos sekmadienių skiriami žmonėms, kuriems reikia ne tik materialinės pagalbos, bet ir šilto žodžio, išklausymo bei žinojimo, kad jie nėra pamiršti.
Aušros savanorystė įprasminta ir Maltos ordino pašto ženkle. Londone veikiantis Maltos ordino padalinys „The Global Fund for Forgotten People“ išleido pašto ženklą, kuriame įamžinta Aušra ir jos lankyta tauragiškė močiutė Zoselė (nuotr. Egidijaus Knispelio).
Ne bausti, o padėti išvengti nelaimės
Priešgaisrinės priežiūros srityje dirbanti pareigūnė tikrina objektus, vertina rizikas, konsultuoja gyventojus ir tiria gaisrus. Jos darbas – laiku pastebėti tai, kas gali tapti nelaimės priežastimi, ir patarti žmonėms, kaip jos išvengti.
Aušra pastebi, kad vis dėlto geranoriški patarimai ne visada sutinkami palankiai. Iš savo patirties ji sako, kad kai kuriems žmonėms pareigūnai vis dar pirmiausia asocijuojasi su baudomis ir reikalavimais, o ne pagalba.
„Ypač sunku tuomet, kai matai akivaizdžią riziką, tačiau žmogus jos nepripažįsta. Prie krosnies džiovinami drabužiai, šalia pakuros sukrautos malkos ir popierius, karšti pelenai supilami į kartoninę dėžę ar plastikinį kibirą, į elektros ilgintuvą sujungiama daugybė prietaisų, o vietoj pernai įrengtų dūmų detektorių kabo tik jų rėmeliai… Atrodo, tereikia nedidelio pokyčio, kad būtų išvengta didelės nelaimės, tačiau kartais net ir nuoširdžiausi patarimai lieka neišgirsti“, – dalijasi patirtimi pareigūnė.
Pasak jos, kartais sunku rasti tinkamą būdą prieiti prie žmogaus, įtikinti jį pasirūpinti savo saugumu. Ypač prasidėjus šildymo sezonui, kai netinkami įpročiai gali baigtis skaudžiomis nelaimėmis“, – sako ji.
Tačiau būna ir priešingai – gyventojai išklauso, užduoda klausimų, priima patarimus ir patys supranta, kad saugumas prasideda nuo kasdienių sprendimų. Tuomet Aušra jaučia, kad jos darbas prasmingas ir gali padėti apsaugoti žmogaus namus, sveikatą ar gyvybę.
„Norėčiau, kad kiekvienas gyventojas suprastų, jog už savo saugumą esame atsakingi patys. Jeigu nebūsime sąmoningi ir nesuprasime, kaip saugiai elgtis, niekas mūsų neapsaugos“, – pabrėžia ji.
Sekmadieniai, kurių kažkas laukia
Darbo dienomis pareigūnė rūpinasi, kad žmonių namuose nekiltų gaisrai, o sekmadieniais leidžiasi į keliones su „Maltiečiais“ – lanko vienišus senolius, pristato maisto produktų ir skiria jiems savo laiką.
Savanoriauti ją paskatino kolegė, jau įsitraukusi į šią veiklą. Tačiau, kaip prisipažįsta Aušra, mintis padėti vyresnio amžiaus žmonėms jai visada buvo artima. Savo senelių ji neteko anksti, ši patirtis jos širdyje paliko ypatingą vietą vyresniems žmonėms.
Sekmadienio apsilankymai pas vienišus senolius tapo neatsiejama jos gyvenimo dalimi. „Tai nėra vien maisto produktų pristatymas. Man smagu tuos senelius lankyti, su jais pabendrauti. Jie manęs laukia, pažįsta. Tai mano širdžiai miela veikla“, – pasakoja savanorė.
Vienas prisiminimas jai ypač brangus. Tai senolė, kurią Aušra prisimena kaip nepaprastai pozityvią, gyvenimu besidžiaugiančią moterį. Ji nesiskųsdavo ir nedejuodavo, atrodė patenkinta tuo, ką turi, tačiau jai labai trūko bendravimo. Močiutei buvo svarbu, kad kas nors ateitų, pabūtų kartu, išgertų arbatos ir pasidomėtų, kaip jai sekasi.
Tarp Aušros ir močiutės užsimezgė graži draugystė. Jos skambindavo viena kitai, kalbėdavosi, dalydavosi kasdienybės akimirkomis. Nors senolės jau nebėra, Aušros atmintyje išliko jų ryšys – kaip priminimas, kokią didelę reikšmę gali turėti paprastas buvimas šalia. Būtent Aušra ir ši senolė įamžintos fotografo Egidijaus Knispelio nuotraukoje, kuri virto Maltos ordino pašto ženklu.
Pagalbos vertė – ne tai, ką atveži, o tai, ką palieki
Savanorystė Aušrai suteikia ne tik galimybę padėti kitiems, bet ir pačiai patirti daug šilumos bei džiaugsmo. Žinojimas, kad jos apsilankymas kažkam svarbus, skatina sugrįžti. Nors kai kurie stebisi, kodėl laisvalaikį ji renkasi skirti savanorystei, pati moteris to nelaiko auka ar pareiga.
„Man gera tai daryti. Ką gaunu? Gerą žodį, spindinčias ir manęs laukiančias akis, džiaugsmą, kurį patiriu juos lankydama“, – sako ji.
Savanorystė tapo ir galimybe dukroms parodyti, koks įvairus gali būti žmonių gyvenimas. Septyniolikmetė ir devynerių metų dukros kartais vyksta kartu su mama, susipažįsta su vienišų senolių kasdienybe ir mokosi atjautos iš jos pavyzdžio.
Nors priešgaisrinė priežiūra ir savanorystė „Maltiečiuose“ skiriasi savo pobūdžiu, jas vienija tas pats tikslas – padėti žmogui.
„Pagalba žmogui. Tarnyboje ir savanorystėje – ir ten, ir čia mes padedame žmonėms“, – sako Aušra.
Ją motyvuoja žmonės, kurie jos laukia ir džiaugiasi sulaukę. Galbūt čia ir slypi didžiausia šias veiklas vienijanti gija – padėti ne todėl, kad privalai, o todėl kad rūpi žmogus.
Egidijaus Knispelio nuotrauka
