Neringa nuostabus Lietuvos kampelis, kuriame civilizacijos patogumai nenustelbia gamtos, išlieka žvejų gyvenviečių savitumas, sklinda susimaišę pušynų ir rūkomos žuvies kvapai. Čia nerija, kurią nors ir skiria nuo kitų vietovių vanduo, bet ji nėra izoliuota. Poilsiautojams, turizmui skirta infrastruktūra teikia gyvenvietėms gyvybės.
Gamta patraukli menininkams lemia aktyvų kultūrinį gyvenimą. Turistas atvykęs į Nidą jaučia ypatingą aurą, kuri būdinga Mažajai Lietuvai ir kurios savitumą primena muziejų ekspozicijos ir kraštotyrinės medžiagos aplankai bibliotekoje, saviti XIX – XX a. Nidos etnografinių kapinių antkapiniai paminklai – krikštai. Čia jaučiama sklandanti ypatinga vietovės dvasia, kurią kūrė meno mecenatai, kaip antai: Hermanas Bliodė, kopų apželdinimo iniciatoriai – Kuvertai, įdomios asmenybės – liuteronų bažnyčios statytojas kunigas Gustavas Echternachas, pasaulyje žinomas rašytojas Tomas Manas ir kt.
Regionų gyvenvietės sensta ir jose mažėja gyventojų. Neringoje demografinė situacija viena iš geresnių Lietuvoje. Čia galime net miesto architektūroje pastebėti rūpestį vaikais. Vos ne kas šimtą metrų randame su gamtiniu peizažu nekontrastuojančių vaikų žaidimo aikštelių. Vietiniai vaikai mokykloje gali lavinti meninius gebėjimus.
Nerija rudenį, žiemą vėjuota, gamta savita, ją galėtume pavadinti pasišiaušusia, ji lemia ir būdingą kurortui gyvenimą, kai vasara žiemą maitina. Tačiau Neringiškiai sugeba išvengti užkampio sindromo.
Prie to daug prisideda Turizmo paslaugų centras Maretravel. Maretravel autobusai ištisą dieną kas valandą juda Neringos keliais. Autobusai nauji, patogūs įlipti, su oro kondicionieriais.
Neringa -pavyzdys vietovėms, kurios sensta ir pasyviai pasitinka raidos iššūkius. Lietuvoje daugybė gražių vietovių tik nėra kam paskatinti žmonių verslumo. Kaimo gyvenvietėse rasime ne vieną kolekcionierių ir jei jie gautų paramą, pajaustų pritarimą savo veiklai – turėtume daugiau lankytinų vietų, žmonių poilsis taptų įvairesnis ir įdomesnis. O, kad yra vietovių, kurios nepelnytai užmirštos patvirtinti gali bet kuris kraštotyros mėgėjas ar specialistas.
Pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais turizmo entuziastas Jonas Pakutinskas parašė ir išleido porą knygelių, su galimų maršrutų po Žemaitiją aprašymais. (Pakutinskas, Jonas; Klaipėda – Kražiai – Klaipėda: radialinis – žiedinis maršrutas ekskursijoms, turistams, įvairiomis susisiekimo priemonėmis visais metų laikais : [informacinis leidinys] ; [nuotraukos B. Aleknavičiaus, A. Stubros]. Kaipėda,1990; Pakutinskas, Jonas. Žemaičių kalneliais slidėmis: :informacinis leidinys : turistiniai maršrutai, Klaipėda, 1991.) Tam, kad jo darbas nenueitų vėjais, jis net įkalbėjo keliolika kultūros ir kitokių įstaigų pakeliauti tais maršrutais.
Ekskursijų dalyviai liko sužavėti bažnyčių architektūra ir interjeru, kaimo amatininkų dirbinių kolekcijomis, gamtovaizdžiais. Tačiau toks entuziazmas neįsisiūbuoja. Laisvalaikio išvykos skatintų susisiekimo infrastruktūrą, kuri taptų palankesnė ir vietiniams gyventojams. Įgyvendiname daugybę laisvalaikio programų, projektų, tačiau kaimo pasiilgusiam turistui trumpai iškylai trūksta aikštelių, nėra transporto maršrutų, nėra entuziazmo. Žemaitijos metai žengia į antrąją pusę. Deja, Žemaitija, atrodo, taip ir liks menkai pažįstama tiek turistui, tiek Lietuvos jaunajai kartai.
Kur slepiasi entuziazmas reanimuoti vietoves su užpelkėjusiu dvasiniu gyvenimu ir uždarą gyvenimą savo sodybose gyvenančiais kaimynais, niekaip nesugebančiais tapti vienas kitą remiančia bendruomene – sunku pasakyti. Tikriausiai kaltas lietuvio charakteris, jam būdinga nedrąsa girti ir atverti tai, ką turime vertingo.
Mindaugas Jonušas