Straipsnis (Kristina – KOG dresūros mokyklos įkūrėja, bei viena iš trenerių: šunų dresūros mokykla – dar vienas mūsų vaikas) apie šunų dresiravimą sulaukė šunų savininkų susidomėjimo. Pradėję dresiruoti šunis žmonės patyrė įvairių emocijų, kuriomis pasidalino ir su internetinės žiniasklaidos portalu. Vieną iš jų pateikiame. Gal būta ir kitokių įspūdžių? Kviečiame pasidalinti.
Šuo teikia daug džiaugsmo šeimai. Jis, rodydamas savo prieraišumą padeda užmiršti rūpesčius, nemalonumus blogą nuotaiką. Vaikai globodami keturkojį šeimos narį tampa pareigingesni, brandesni.
Mūsų šeima turi didoką augintinį. Jis draugiškas, nėra agresyvus, bet vis tik gyvename tarp kitų žmonių ir jei ištiktų kokia kritinė situacija geriau būtų, kad nemažas šuo būtų dresuotas, klausytų komandų ir būtų galima vadovauti jo elgesiui bet kokioje situacijoje.
Pradėti dresiruoti šunį paskatino dresūros mokyklos skelbimas ir platesnė informacija žiniasklaidos. Susitikome su mokyklos šeimininkais, jie buvo malonūs. Paaiškino, jog labiau orientuojasi ne į gyvūno dresūrą ( Tai ilgas procesas), bet į šeimininko mokymą. Mums buvo paaiškinta, kad mokėti teks iš karto už aštuonių pamokų kursą. Tokia sąlyga mūsų šeimos nelabai tenkino: gyvename taupiai, mums nebuvo palikta alternatyvos, jei paaiškėtų, jog mokymas nebus efektyvus.
Užsiėmimo kaina paaiškėjo, kad didesnė negu nurodyta skelbime, nes pasibaigusi akcija. Ar ji buvo prasidėjusia – žinių neturime. Kadangi mokomas žmogus, pasiteiravome, ar nėra kokio nors mokomosios medžiagos paketo. Jo nebuvo. Užsiėmimai vyko ne dresūros mokyklos aikštelėje, o paprastoje gatvės šunų vedžiojimo aikštelėje. Užsimokėti iš anksto, o ne pavyzdžiui už kiekvieną užsiėmimą buvome verčiami griežtai, bet sąskaitos faktūros negavome.
Bendravimo stilius priminė dresūrą. Kai jau užsimokėjome už visą kursą pasijutome nelabai pageidaujami. Gyvename ne Klaipėdoje, vykti į mokyklą teko tokiomis sąlygomis, kokios buvo keliuose. Patekome į kamštį, pranešėme mokyklos šeimininkams. Buvo pasakyta, kad dėl pusvalandžio pavėlavimo – užsiėmimas nevyks ir jokių kompromisų, kitas laikas nebus skiriamas. Jei nepalankūs reikalavimai būtų buvę paminėti, sudarant sutartį( tokios nebuvo surašyta) ar mokyklos vidaus tvarkos taisyklėse, būtume pasirinkę kitą mokyklą. Tokį elgesį sunku suvokti, kaip būdingą mėgstantiems savo darbą, lanksčiai dirbantiems paslaugos teikėjams. Dėl eismo sąlygų įvyko dar vienas nesusipratimas.
Todėl kilo susidomėjimas, koks dresuotojų išsilavinimas ir santykis su kinologija. Šeimininkas paminėjo, kad esąs ar tik ne civilinės teisės specialistas, o apie šeimininkės specialybę buvo pasakyta trumpai ir aiškiai – „ne jums žinoti“. Gal ir viskas gerai su tuo, išsilavinimu, bet pajutome, jog mokykloje klientai diferencijuojami. Jei nepatiko mūsų socialinė padėtis, įprotis gauti sąskaitas ar dar kas nors, galima buvo grąžinti pinigus už neįvykusius užsiėmimus ir gražiai atsisveikinti.
Bet dalyvavome šešiuose užsiėmimuose, o mokėjome už aštuonis. Suteikėme mokyklai paramą ne visai savanoriškai.
Šuo išmoko tik vieną komandą – gulk. Teks ieškotis literatūros ir mokyti šunį patiems – rašoma skaitytojos laiške skirtame socialinių rašinių žiniasklaidai.
Mindaugas Jonušas