Kas nepažįsta apdainuotųjų vėjalandžių šilagėlių (Pulsatilla patens)… Tai subtilaus grožio pavasarinė pamiškių ir netankių saulėtų miškų gėlė. Ar žinote, kad ji saugojama? Tačiau ką žinote apie jos biologiją ir poreikius?
Vėjalandes šilagėles rasite tikrai ne bet kur. Jos auga sausuose vadinamuosiuose vakarų taigos miškuose, kerpiniuose pušynuose, sausuose ąžuolynuose, kartais mišriųjų miškų aikštelėse ar viržynuose. Taigi mėgsta skurdų smėlingą dirvožemį. Šilagėles apdulkina kamanės, o atskiri augalai gali išgyventi iki dvidešimties metų.
Vėjalandės šilagėlės trapios ir jautrios aplinkos sąlygoms it kokios aukštuomenės damos. Išties tai mažai konkurencingas ir šviesą mėgstantis augalas, todėl ima skursti ir išnyksta ten, kur jas užgožia kiti augalai. Todėl jų buveinėse (kad ir kaip keistai beskambėtų) reikalingas trikdymas.
Ar žinojote, kad viena iš didžiausių vėjalandžių šilagėlių populiacijų yra Rūdninkų poligone? Ir nesijaudinkite, kad jas išnaikins į poligoną sugrįžtanti Lietuvos kariuomenė. Priešingai! Botanikų teigimu, šių saugomų augalų populiacija nuo to dar labiau padidės. Kodėl? Dėl to paties trikdymo. Uždarius poligoną bei nutrūkus aktyviai veiklai, daugelyje atvirų aikštelių pradėjo želti vešlesni augalai, kurie po truputį ėmė nustelbti vėjalandes šilagėles. O joms žydėti itin patinka net bombų mėtymo aikštelėse! Todėl jos gausiai auga ir Pabradės bei Gaižiūnų poligonuose.
Kitas įdomus dalykas apie šilagėlę yra tas, jog joms yra palankūs miško gaisrai. Buveinėse, kur jos auga gausiausiai, t. y. sausuose kerpiniuose pušynuose ir vakarų taigos miškuose, nuo seno kildavo gaisrai (dažniausiai pažemės, kurie brandžių medžių nepažeisdavo). Jie padėdavo miško paklotei atsinaujinti – nudegindavo samanas ir kerpes bei sužėlusius krūmokšnius, ir kitus aukštesnius augalus, o vėjalandės šilagėlės sėkloms tapdavo lengviau sudygti. Tokiu būdu šias gražuoles neretai galima aptikti buvusiose gaisravietėse. Tokių rūšių yra ir daugiau.
Šiuo metu gausiausios šių saugomų augalų populiacijos yra Ignalinos, Jonavos, Šiaulių, Švenčionių, Šalčininkų, Zarasų ir Varėnos rajonuose.
Jų apsaugai steigiamos „Natura 2000” teritorijos. Jų yra keliolika, įskaitant Anykščių šilelį, Asvejos ežeryną, Aukštaitijos nacionalinį parką, Dainavos girią, Čepkelių pelkę, Gražutės regioninį parką, Pabradės smėlynus, Gaižiūnus, Neries kilpų apylinkes, Rūdninkų viržynus.
• Parengta pagal projekto „Natura 2000 tinklo valdymo optimizavimas Lietuvoje” informaciją www.naturalit.lt