Streikuoja mokytojai, rūpinasi tėvai, dėl to, ar suspės vaikai išmokti viską, kas numatyta programose. Mokiniai apgailestauja, kad vasarą ilgokai ir labai rimtai teks mokytis. Mokytojai, streikuodami siekia ne tik geresnio atlyginimo, bet ir išsikovoti, jog šis luomas būtų labiau gerbiamas.
Streikuojančiųjų pasisakymuose, nuskamba dvi šiuolaikinėmis vartotojo nuomonėmis pagrįstos nepasitenkinimo tendencijos: mokiniai demonstruoja rūbus, techninius įrengimus, papuošalus, kurie mokytojui esą prabanga. Kita mokyklos bėda suįžūlėjęs mokinys.
Kažin, ar mokiniai labiau gerbtų mokytoją su vakariniais rūbais ir visu rinkiniu papuošalų? Mokyklai būdinga saugoti idealizmą ir tas idealizmas kelia pagarbą. Ji kuria ateities visuomenę, o pragmatizmas linkęs žiūrėti, kas naudinga čia ir dabar. Mokytojo pareiga pamokyti mokinį kuklumo, priminti, kad neverta riesti nosies dėl dar neuždirbtų daiktų. Tiesa, negalima nė iš vieno žmogaus reikalauti tokio idealizmo lygio, kad jis, sukdamasis rūpesčių rate, nenutoltų nuo idealų.
Kodėl mokinys nekontroliuoja savęs, stengiasi atkreipti dėmesį išdaigomis, kelia pavojų sau ir kitiems? Todėl, kad jis ateina iš aplinkos, kuri jį supa.
Jis auga šeimoje, kurioje daugiau rūpesčių negu džiaugsmo, ar panašioje į šeimą socialinėje grupėje, kuri kuriama, vengiant šeimos pareigų. Ten, kur ignoruojamos pareigos, sunku suderinti teises, todėl vyksta ginčai, bujoja savanaudiškas elgesys, vaikas susikuria nuostatą, kad suaugusiųjų pasaulis bjaurus. Nuoskauda virsta pykčiu ir net kerštu tam pasauliui, kuriame vaikas priverstas gyventi ir paklusti jo gyvenimą žalojančių asmenų reikalavimams, kurie ne visada pagrįsti sveiku protu.
Turime prasisiekėlių luomą. Tas prasisiekimas labai dažnai turi paskui slenkantį šešėlį. Tokios šeimos labai jautriai stengiasi atsiriboti nuo praeities, manipuliuoja ekonomine galia ir vos ne pamaldžia snobo pagarba jai, ignoruoja bendravimo taisykles. Esant darbo vietų deficitui, baime pagrįstai vadybai – mokytojas vengia įtampų su šia socialine grupe, nusileidžia jos reikalavimams, pro pirštus žiūri į prasisiekėlių šeimos vaikelio išdaigas. Maksimalistas paauglys praranda tikėjimą mokytoju, o kartu ir pagarbą.
Mokytojas yra žmogus ir turi poreikių. Jis būtų laimingas, jei iš atlyginimo galėtų karjeros pradžioje apsirūpinti būstu, lėšomis šeimai kurti, pragyventi, vėliau sukaupti lėšų, reikalingų bėdai užklupus. Deja, jam neva atriekiama tik duonai, ne visada su sviestu ir tos pačios gali tuoj netekti. Visą tą sistemą vainikuos renkamas vadovas. Teko kažkur skaityti, jog tas vadovas tam tikromis aplinkybėmis turės mentorių. Palinkėkime tokiam vadovui autoriteto ir drąsos būti principingu.
Mokykloje vyksta ir reikalingi pokyčiai, ir pokyčiai dėl pokyčių, ir vadovaujantis požiūriu – kažkur pamačiau, kažkur išgirdau, gal verta įdiegti – būsiu pagirtas. Aišku, bus diegiamos informacinės technologijos,reikalingos mokiniui ir neretai sudėtingos mokytojui. Todėl mokytojų bendruomenė tampa uždaresnė. Ieškoma kolegų, kurie neskubintų pažangos įdiegimo tempų. Dėl to bendruomenėje geriau prigyja mokytojas, nuobodus mokiniui, netrykštantis entuziazmu, ne idealistas.
Tai žmonės atsisakę savirealizacijos dėl saugesnio gyvenimo. Naujokas, studijų metu buvęs mokymo įstaigoje aktyvistu – blaškosi lyg žuvis tinkle, ir netrukus išeina, kad nebegrįžtų. Jaunų specialistų adaptacijos bendruomenėje statistika nėra džiuginanti. Tačiau savirealizacija, anot psichologų, būtina žmogaus laimei. Taigi, mokykla tampa nepalaki savirealizacijai. Ten, kur daug kliūčių siekti gyvenimo aukštumos ima rastis intrigėlės, paskalos, įskundinėjimai. Darbo monotonija gimdo asmenybės deformacijas. Mokiniai jaučia mokytojų tarpusavio bendravimo ydas ir maksimalistui paaugliui, jautriai reaguojančiam į žodžių ir gyvenimo būdo skirtumus- mokykloje nelieka teigiamo pavyzdžio. Savirealizacija nevyksta sklandžiai ir tėvų darbuose, pagrįstų baimės vadyba.
Kur mokiniams rasti sektinų teigiamų pavyzdžių? Tėvai, dirbdami aštuonias valandas –neuždirba pragyvenimui, kai jų laisvalaikis, skiriamas mokymams, pasitarimams, kenčia namai, dažnai tenka dirbti ne pagal specialybę, o ir to darbo gali netekti. Ar svarus tėvo, atidirbusio penkiolika metų kolegijos dėstytoju, ją uždarius, padėjusio magistro diplomą Į stalčių ir tapusio turgaus prekiautoju žodis paaugliui sūnui, jog reikia gerai mokytis ir gerai elgtis.
Matydamas suirzusius tėvus, greitai prarandančius savitvardą, mokytojus abejingus mokymo rezultatams, nebematydami drąsaus, savarankiškai mąstančio mokytojo pavyzdžio – mokiniai protestuoja, kaip gali ir blogina mokymo kokybę. Tėvai ir mokytojai, kurie turėtų pajusti negerus signalus, bendradarbiauti, ieškodami išeities, nugrimzta į ambicijų karus.
Gal todėl jauni vaikai ieško būdų pabėgti nuo realybės. Visuomenė nesusitvarko su jaunėjančiomis dabar esančiomis priklausomybėmis, o jau diskutuojame, kad labai reikalingos medicininės kanapės.
Derybose ir prašoma ir siūloma. Būtų gražu, kad streikuotojai derybose greičiau pasiektų susitarimo,o už derybose parodytą dėmesį jų poreikiams imtųsi siekti geresnių mokymo rezultatų ir pasiryžtų būti sąžiningais vaiko vadovais sudėtingame gyvenime.