Mąstymas suformuotas mokykloje lemia šalies atvirumą pažangai. Inertiškumas mokykloje programuoja inertiškumą daugelyje sričių. Pabandykime paanalizuoti statistinį mokytojo portretą. Apie penkiasdešimt procentų mokytojų – vyresni negu penkiasdešimt metų. Mažiausia dalis mokytojų iki trisdešimt penkerių metų. Šioje amžiaus grupėje būna daugiausiai naujovių entuziastų, ambicingų gerąja prasme asmenybių, bet ši grupė mažiausia.
Kažkada mokyklų koridoriuose rėmeliuose ar kitaip pasportuotas kabindavo reprodukcijas. Viena iš jų V. Surikovo „Suvorovo žygis per Alpes“. Kariai slysta žemyn, kalnas stipresnis už juos, padėtis nevaldoma, tenka tik laukti ir tikėtis. Statistiniai duomenys iš mokyklų teikiami strategiją formuojančioms grandims. Deja, toji statistika nelabai domina, viskas vyksta, kaip tame paveiksle. Jei ir atkreipiamas dėmesys – įrašoma dar viena eilutė į reikalavimų mokytojui aprašą ( LR ŠMM įsakymas „Dėl Reikalavimų mokytojų kvalifikacijai aprašo patvirtinimo” ).
Vis papildant šį aprašą, į švietimo sistemą pateks tik tobuli ir šventi, taigi bus sukurta tokia už vadybos organizavimo esanti lyderių grandis, kuri, būdama tobula, galės išspręsti visus vadybos sunkumus, kurs puikias prognozes ir strategijas.
Pavartęs užsienio kalbos vadovėlius, leistus ne Lietuvoje, pastebi kitokią tendenciją: mokytojo žmogiškosios savybės pripažįstamos, todėl jis apginkluojamas bendra geriausia patirtimi. Mokytojo knygoje labai detaliai nurodoma, kaip reikia mokyti vienos ar kitos temos. Mūsų mokyklos bibliotekose nepigiai kainuojančių mokytojų knygų nelabai ir gausi.
Kodėl vyresni mokytojai tvirčiausiai laikosi savo darbe? Jiems būtina sulaukti pensijos. Todėl turi toleruoti mikroklimatą tokį, koks yra, jiems keliami mažesni reikalavimai, kaip antai nereikia planuoti pamokos, rečiau tikrinami, patirtis, įgūdžiai lengvina darbą, yra išsiugdyti gebėjimai būti atsargiems, apeiti akmenis ir kliūtis, gauna didesnį atlyginimą.
Nesvarbu, koks žmogaus intelektas, amžiaus tarpsnis suteikia tam tikrų savybių. Jauni greičiau išmoksta naujų dalykų, turi daugiau optimizmo ir ryžto. Vyresniems būdingas atsargumas, sunkumų slėpimas, skepticizmas. Šių savybių raiška sukuria įtampas tarp kartų. Kuri karta skaitlingesnė – ta ir laimi. Karta jaunesnė negu trisdešimt penkių metų ir karta vyresnė negu penkiasdešimt turi ne mažų vertybinių orientacijų skirtumų, nelabai supranta viena kitos situaciją.
Vyresnio amžiaus, gerbūvį susikūrusio kolegos akį erzina jaunesniųjų aprangos stilius, piktina, kodėl mažai uždirbantis jaunas kolega, mokantis paskolą už mokslą, nenešioja individualaus siuvimo, geros medžiagos rūbų. Ne visada suprantamas ir noras laiku grįžti namo, nepasilikti po darbo puošti salės renginiui ar nenoras be antrųjų pusių švęsti kieno nors vardines darbe.
Moterys po penkiasdešimties metų stokoja dėmesio savo aplinkoje, joms nelinksma, kad ant kulnų mina svetima jaunystė ir tą nepasitenkinimą išreiškia sąmoningu ar ne savęs aukštinimu, žeminant nepasitenkinimą dėl amžiaus skirtumo keliantį asmenį. Čia labai praverčia interpretacijai tinkamos įvairių dokumentų įvadinės dalys, kurias galima versti koreguoti iki begalybės, personalo atrankos, kilusios mokykloje sudėtingos situacijos vertinimai („Pas mane taip nebūna“). Tas su pasididžiavimu ištartas „pas mane taip nebūna“ rodo netinkamą auklėjimo supratimą. Selektyvus mandagumas, skirtas griežtai mokytojai, direktoriui ar mokyklos tikrintojui tai nėra išugdytas vidinis poreikis būti mandagiam, o tik tam tikra veidmainiavimo forma, proginė kaukė, kurią nekantraujama nusimesti.
Be vienokios ar kitokios personalo atrankos procedūros niekur neįsidarbinsi. Matyt, tos procedūros turėtų būti įrašomos ir siunčiamos mokytojus rengiančiom švietimo įstaigoms išsamiai analizei. Dėl to, kad atrankos metu vyksta ne tik atranka, bet išorėn veržiasi ir psichologiniai kompleksai, asmenybių deformacijos ar konkurso vienam asmeniui aspektai.
Teko girdėti giminaitės grįžusios iš svetur pasakojimą. Paprasta Anglijos moteriškė pasiteiravo, ar būsima tarnaitė iš Lietuvos moka rašyti. Mergina ėmė aiškinti, kokiame universitete gavo bakalauro diplomą, kokiame magistro. Šeimininkė atidžiai klausėsi ir, pavargusi nuo ilgo aiškinimo, griežtai paklausė:
– Tai kaip ten yra? Moki rašyti ar ne?
Nuostata tarnaitės atžvilgiu aiškiai išreikšta.
O dabar grįžkime į Lietuvą. Vyksta atranka. Ant stalo pretendentės pora diplomų, gyvenimo aprašyme nurodoma, kad ji keleto publikacijų recenzuojamame moksliniame žurnale autorė. Ir štai atrankos metu jos klausiama:
Ar žinai, kas tai yra pamoka?
Jaunas žmogus nebegalvoja, kaip atsakyti į klausimą. Jis išgirdo signalą – esi nelaukiamas ar nelaukiama. Mokykloje vyrauja požiūris – jaunas, ką jis ten gali išmanyti.
Atrankos į darbą metu palankesnėje situacijoje yra uždarytų, reformuojant tinklą, mokyklų pedagogai. Jie turi kvalifikacinę kategoriją, darbo praktikos, yra pedagogų visuomenei pažįstami, nes jiems yra tekę dalyvauti kvalifikacijos kėlimo ir kitokiuose renginiuose kartu su kitų mokyklų kolegomis.
Jauniems žmonėms lieka laikinas darbas ne itin palankus mikroklimatas, klasės, kurių kiti pedagogai nenori ir mažas atlyginimas, darbas, atidžiai ir priekabiai stebint psichologinių kompleksų turintiems kolegoms. Ar tai gera mokyklos personalo bendruomenės atkūrimo politika – reikia rimtai susimąstyti.
Matyt, reikėtų keisti atrankos kriterijus todėl, kad tam tikra specialistų grupė neliktų be vilties įsidarbinti. Tikriausiai reikėtų keisti kvalifikacinės kategorijos suteikimo sąlygas. Vieni būsimieji pedagogai mokosi kolegijose, kiti universitetuose, įvairus jų pažangumas. Gal tam tikras kvalifikacines kategorijas turėtų suteikti pedagogus rengiančios mokymo įstaigos, atsižvelgdamos į studento pažangumą. Į kvalifikacinės kategorijos suteikimo sistemą turėtų būti įtraukiami korepetitoriai, sėkmingai dirbantys edukacinį darbą privataus verslo sektoriuje. Tai juos įgalintų grįžti į valstybines mokyklas. Mokyklai gimnazijos statusas turėtų būti suteikiamas, atsižvelgiant į jaunų pedagogų adaptacijos sąlygas, pasiektą mokinių kultūringumo lygį.
Mokinių drausmė, elgesys neturėtų likti be dėmesio. Geras mokinio elgesys neturėtų būti lyg kokia malonė. Tai turėtų būti išaiškinta ir suvokta būtinybė. Reikėtų mokinių elgesio problemas ne slėpti ( yla iš maišo vis tiek išlenda), o rimtai analizuoti ir šalinti. Mokyklos kasdienybė rodo, jog reikalingos etikos pamokos visiems mokiniams. Mokykloje turėtų būti lavinama ne tik atmintis, bet ir ugdomas kultūringas žmogus. Jei kažkokie socialiniai reiškiniai už mokyklos ribų trukdo vystytis brandžiai asmenybei – kas jei ne mokykla turi ginti vaiko interesus, kai stringa jo kultūros, normalaus bendravimo ugdymas ir vyksta nesėkminga socializacija.
Mokytojai, jauni iniciatyvūs, energingi, stovėdami drauge su turgaus prekiautojais, stengiasi užsidirbti duonai kasdieninei, o ką jau bekalbėti apie lėšas senatvei. Baisiausia, kad darbui pagal pašaukimą užvėrė duris kolegos dėl savo ambicijų, konkurencijos baimės ir nesugebėjimo įžvelgti ateities problemų, užuomazgų. Gal jau metas suvokti kad niekas be priežasties nevyksta, užtenka plaukti pasroviui, laikas imtis realių veiksmų?