Artėja Vasario šešioliktoji – šventė, kai prisiminsime sudėtingą, bet garbingą savo krašto istoriją. Perfrazuojant socialinės reklamos per televiziją žodžius, šventės metu rinksimės į renginius, kur jausime tautos širdžių vieningą plakimo ritmą, dainuosime patriotines dainas, pasidžiaugsime namuose, kad turime, ką padėti ant baltos staltiesės. Tikriausiai kažkur nuskambės daina, kelianti žmogaus savigarbą – Šaukiu aš tautą. Nes be orumo, be savigarbos ir pagarbos žmogui – gerovės visuomenės traukinys ima vėluoti.
Atkurtai Lietuvai šimtas metų. Daug per tą laiką tauta patyrė istorinių pamokų, sunkių egzaminų, klydo, taisė klaidas, laikė ne vieną egzaminą ir išlaikė. Tad, turime kuo didžiuotis.
Pasitinkame šventę, jausdami ne vienų būsimų rinkimų aistras, įtampas, garbingą konkurenciją ir…
Sukasi trolių iškalbos gudrybių malūnai. Oratoriai įsivaizduoja, kad tauta vilki naivuolių, juoda nuo balta neskiriančių atsilikėlių marškinėliais. Nors akivaizdu, kad prieš rinkimus ir po rinkimų nesiliaujančios juodosios konkurencijos technologijos virsta kliūtimi šalies problemoms spręsti, dėl jų švaistoma energija, reikalinga naudingiems darbams – jų neatsisakoma.
Jei koks nors politikas išreiškia susirūpinimą kuria nors svarbia visuomenės veiklos sritimi, tuoj pasigirsta įtikinėjimai, kad žmogus kelia savo reitingus. Ir brukama nuostata, kad siekti aukštesnių reitingų, suvokti žmonių lūkesčius – jei vos ne nusikaltimas, tai baisi yda. Taigi, pastebėti netvarką, teikti pasiūlymus, kaip ją ištaisyti tampa nepopuliaru ir nemadinga. Geriau nejudinti pelkės, gal pati išdžius.
Skaitančioji publika pageidauja optimizmo rašiniuose. Globalistų žargonu – pozityvo.
Teigiama tai, kad ministrų paskyrimo ir tvirtinimo procedūrų metu nenumatyta pretendento įlaipinti į parko ąžuolą ir liepti pakukuoti: gyvename demokratinėje, civilizuotoje, ne feodalinėje valstybėje. Įdomios praktikos plinta hierarchija žemyn. Kukavimą tuoj galėsime išgirsti ir personalo vadybos kabinetuose. Žiū, ir pavasaris greičiau ateis.
Deja, ir dabartinė procedūra ilgam uždeda dvaro kvailio kepurę ir žmogaus be savigarbos dėmę. O lyderis be savigarbos ne lyderis.
Ir vis tik ore dvelkia pavasariu ir jaučiamas šventės, teikiančios dvasinės stiprybės artėjimas.