Šiandien Pasvalyje viešinti Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė respublikinėje Lietuvos neįgaliųjų draugijos šventėje bendravo su neįgaliaisiais, priminė, kokia valstybės ir savivaldybių pagalba jie gali pasinaudoti, paaiškino, kaip keisis Socialinių paslaugų įstatymas ir kodėl tai gera žinia žmonėms su negalia, gaunantiems socialinės reabilitacijos paslaugas.
„Socialinės reabilitacijos neįgaliesiems bendruomenėje teikiamas paslaugas priskyrus socialinės priežiūros paslaugoms, visų pirma, naudą pajus žmonės su negalia ir jų artimieji. Paslaugos taps ne tik labiau prieinamos, bet ir vienodai kokybiškos visoje Lietuvoje, pritaikytos individualiems poreikiams“, – sakė socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė.
Pasak ministrės M. Navickienės, tikimasi, kad tai padės atkurti ar suformuoti žmonių savarankiško gyvenimo įgūdžius, padės įgyti išsilavinimą, užtikrins lygias teises ir galimybes dalyvauti visuomenės gyvenime bei darbo rinkoje.
Įsigaliojus pakeitimams, socialinės reabilitacijos paslaugos būtų teikiamos nemokamai tol, kol žmogui jų reikia. Pasibaigus socialinei reabilitacijai, asmuo, esant poreikiui, galės kreiptis dėl kitų socialinių paslaugų teikimo.
Siūloma, kad žmonių su negalia individualūs poreikiai būtų tenkinami ,,vieno langelio“ principu. Trumpai tariant, žmogus dėl šių paslaugų, kaip ir dėl kitų socialinių paslaugų, turės kreiptis į savo gyvenamosios vietos savivaldybę. Savivaldybės darbuotojai, įvertinę individualius žmogaus poreikius, patars, kokias paslaugas asmuo gali gauti ir kur reikia kreiptis.
Įtvirtinus socialinės reabilitacijos neįgaliesiems bendruomenėje paslaugas kaip socialinės priežiūros paslaugas, jos bus akredituojamos. Kitaip tariant, akredituotas socialinės reabilitacijos paslaugas galės teikti tik tos įstaigos ar organizacijos, kurioms bus suteikta tokia teisė. Tai ne tik padės efektyviau planuoti, organizuoti bei teikti socialinės reabilitacijos paslaugas, bet jos taps labiau prieinamos, kokybiškesnės, o paslaugų teikėjai galės pasiūlyti įvairesnių socialinės reabilitacijos paslaugų.
Mažės ir administracinė našta savivaldybėms, – nereikės kasmet organizuoti socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektų atrankos konkursų.
Papildomų valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų nereikės. Socialinės reabilitacijos paslaugoms neįgaliesiems bendruomenėje finansuoti iš valstybės biudžeto lėšų biudžeto kasmet skiriama daugiau kaip 4 mln. eurų. Pavyzdžiui, 2021 m. skirta daugiau kaip 5 mln. eurų valstybės biudžeto lėšų. Savivaldybės prisideda ne mažiau kaip 20 proc. skirtos valstybės biudžeto lėšų sumos.
Priėmus Įstatymo projektą, socialinės reabilitacijos neįgaliesiems bendruomenėje paslaugos būtų finansuojamos iš valstybės biudžeto, tokiu būdu užtikrinant stabilų šių paslaugų finansavimo tęstinumą, o savivaldybės taip pat būtų įpareigotos prisidėti prie socialinės reabilitacijos neįgaliesiems bendruomenėje paslaugų finansavimo savivaldybių biudžetų lėšomis.
Nuo šalpos link gebėjimų stiprinimo
Pasak ministrės M. Navickienės, neįgaliųjų socialinės integracijos politika kryptingai keičiasi nuo šalpos ir palaikymo link pačių neįgaliųjų gebėjimų, savarankiškumo ugdymo, integracijos į vietos bendruomenes ir apskritai į socialinį gyvenimą.
„Sėkminga integracija prasideda nuo patarimų, integracijos principų suvokimo: neįgaliųjų kaip lygiaverčių bendruomenės narių priėmimo, nuolatinių socialinių santykių palaikymo, partnerystės tarp neįgalaus žmogaus ir jo šeimos, specialistų ir bendruomenės, vienodų mokymosi sąlygų sudarymo, galimybių dirbti, mažinant jų priklausomybę nuo kitų žmonių. Kartais pamirštame, kad gyvenimo kokybė – tai ne tik puiki fizinė savijauta, gebėjimas vaikščioti, matyti, girdėti ar komfortiškai gyventi. Gyvenimo kokybė – tai vidinė būsena, tai žmogaus gebėjimas jausti pilnatvę ir gyventi visavertį gyvenimą“, – sakė ministrė.
M. Navickienė pabrėžė, kad itin svarbu suteikti visuomenei daugiau žinių apie neįgaliųjų gebėjimus, bendravimo ir jų priėmimo ypatumus, toleranciją: „Tai padeda atkreipti visuomenės dėmesį į vieną pagrindinių oraus, visaverčio ir savarankiško gyvenimo sąlygų – fizinės ir informacinės aplinkos prieinamumą. Užtikrinus šias sąlygas, galėsime tikėtis, kad neįgalieji pajėgs tapti savo gyvenimų šeimininkais, aktyviais bendruomenės nariais ir taip išsaugos savo orumą. To turime siekti drauge“.