Balandžio 2-oji – žymiojo danų pasakininko Hanso Christiano Anderseno gimimo diena. Nuo 1967 m. pasaulyje ji minima ir kaip Tarptautinė vaikų knygos diena.
Vaikystės knyga lemia, ar pamėgs žmogus literatūrą, ar įsigys draugą, lydintį kelionėje,tada, kai užklumpa negalia, kai ieškai sprendimo, arba tau būtina vienatvėje įveikti nusivylimus ir rasti jėgų ieškojimams, atradimams, suvokti, kad praradimai – jau praeitis, o ateitis ateina, nešdama laimę ar bent jau nusiraminimą.
Knygų vaikams galima rasti daugybę, bet vaikystė, ne vaikystė be Hanso Christiano Anderseno, brolių Grimų, Šarlio Pero, Oskaro Vaildo kūrybos vaikams.
Šiaurės šalių vaikų literatūra pasižymi gilumu, jautrumu. Čia sukurtos aukso fondo knygos, kurios išlieka brangios visą gyvenimą, įkvepia kino filmų, spektaklių, animacinių filmų kūrėjus. Skandinavų kūriniuose randame ir pamokymų, kaip saugoti gėrį, teigiamos vertybės, kaip meilė, draugiškumas, atkaklumas, fantazija, mąstymo savarankiškumas, optimizmas. Tačiau auklėjimo tikslai nenustelbia skaitymo smagumo. Tokie autoriai kaip Astrida Lindgren, Tuvė Janson, Josteinas Garderis ar Ulfas Starkas Lietuvoje išlieka tarp skaitomiausių ne vienerius metus. Parvela knyga „Elė ir draugai‘‘ ne taip seniai įsiliejo į vaikų literatūros repertuarą, bet ji tikriausiai taps knyga keliaujanti nuo vienos kartos pas kitą.
Vis kitos lietuvių rašytojų knygos lydi skirtingų kartų mūsų krašto vaikus. Kažkur nuo šiuolaikinių vaikų pasislėpė B. Brazdžionio meškinas Rudnosiukas, užmiršome K. Binkio Dirbk ir baiki, Atsiskyrėlį Antanėlį, Meškeriotoją, K. Jakubėno „ Jonytės pasakėles“, K. Kubilinsko „ Nevalgųjį Tamošėlį“ Mūsų močiutės vaikystėje tuos kūrinius mokėjo mintinai. Jie tarsi patys įšokdavo į atmintį.
Poezijos vaikams rinkinių sudarytojai skaitinių knygų autoriai be reikalo užmiršta J. Šiožinio, dirbusio vaikų periodiniuose leidiniuose, kūrybą vaikams. Antai knygelyje Kiškučių vasara galima rasti žaismingų ,lengvai įsimenamų, smagių eilėraštukų.
Knyga puikus laiko praleidimas su artimaisiais. Jei žiemos vakarais pasakas skaitė mama, tėtis ar močiutė, jie padovanojo savo ugdytiniams namų jaukumo, šeimos bendrystės prisiminimus.
Vaikiška knyga geras palydovas iš vaikystės pasaulio į suaugusiojo gyvenimą. Ji moko analizuoti save, susimąstyti, koks esi vaikas – ar darbštus, ar paslaugus, ar ko nors neįskaudinai, kokiu norėtum būti.
Patiems mažiesiems gausu knygų, kurios moko pažinti raides, figūras, skaičius. Jas galima skaityti, girdėti, rasti plotelių ir įklijų kūrybai. Tačiau trūksta vidutinio ir vyresnio mokyklinio amžiaus vaikams knygų, padedančių pamėgti gamtos mokslus ir pačią gamtą.
Vaikystė greitai prabėga. Keičiasi žmogaus amžius, keičiasi vaidmenys ir reikalavimai asmenybei. Keliauti iš vieno amžiaus tarpsnio į kitą padeda knyga, svarbu, kad ji ateitų laiku ir neliktų kampelio, kur ji neateina.
Kur tik neužklysta knyga mūsų laikais: veržiasi į autobuso stoteles, lydi kelte poilsiautojus prie jūros. O gal kokią nors Tarptautinę vaikų knygos dieną užsuks į kaimelį, kuriame bibliotekos nė pėdsakų nelikę, karieta ir trejetas kaimo mokinukų gaus knygą iš Batuoto katino, Baltaprausio rankų…