Keliaujant automobiliu, galima patirti įvairių įspūdžių, išgirsti įvairių istorijų, pamatyti savitų gyvenimo scenų, žvelgiant pro langą keičiasi bėgantys vaizdai, sukurti gamtos ar žmogaus rankomis kaip jauki aplinka sau, savo vaikams, keleiviui. Jiems nepakartojamų ypatumų suteikia saulės šviesa, rūkas, šerkšnas, gruodas, mėnesiena, paženklina laikas. Jautriam, kuriančiam meną keleiviui visa tai tampa įkvėpimo šaltiniu. Tai, kas pamatyta virsta menine kūryba, nuspalvinta subjektyviu suvokimu, paryškinta nuotaika, perteikiamas įspūdis.
Dailininkę domina urbanistinis peizažas, kaip žmogaus ir aplinkos sąveikos atspindys, sustabdyta akimirka. Su ja kalbamės apie kūrybinius ieškojimus, eksperimentus tradicinius ir šiuolaikinius realybės vaizdavimo būdus. Mažena Gotlejevskienė jautri, talentinga ir perspektyvi mūsų šalies dalininkė ryžosi išskirtiniam interviu.
Nuo ko prasidėjo jūsų pomėgis tapyti?
Vaikystėje ir paauglystėje nemažai piešiau, liejau akvarele, tapiau guašu. Man tai sekėsi, turėjau tam gabumų ir noro. Manau kiekvieniias iš mūsų ateidamas į šį pasaulį atsineša tam tikrus polinkius. Mano tėtis, turėdamas gabumų dailei, baigęs mokyklą planavo stoti į tuometinį dailės institutą ir tik paskutinę minutę persigalvojo, o tėčio brolis iki šiol mėgėjiškai (bet techniškai labai gerai) tapo. Manęs niekas neskatino tapyti, greičiau atvirkščiai, anuomet artimieji manė, jog rinktis šį kelią neverta, nes iš tapybos, jų manymu, išgyventi neįmanoma. Taip ir susiklostė, kad šiuo metu derinu dvi veiklas: mėgstamą darbą ir pašaukimą.
Ar menininkas mūsų šalyje turi ateitį?
Manau kad taip, daug kas priklauso nuo paties menininko, svarbu dirbti ir judėti pirmyn. Lietuva puiki šalis daugeliu atžvilgiu, turime laisvę kurti. O ir sąlygos daug palankesnės nei buvo anksčiau. Aišku visi negali būti geriausi, ne visiems gali sektis. Menas, galima sakyti – prabanga, todėl bet kurioje pasaulio šalyje tai nelengvas, neužtikrintas kelias.
Kada jūs aplanko mūza?
Įkvėpimas aplanko keliaujant automobiliu, mane domina urbanistinis peizažas, jo atmosfera ir nuotaika, žmogaus sąmonės ir jo kuriamos aplinkos santykis. Įkvepia pats tapymo procesas – atrodo tarsi laikas iš tikrųjų sustoja. Kiekvienas baigtas geras darbas postūmis griebtis sekančio.
Kaip tapti geru dailininku?
Svarbiausia yra noras, vidinė motyvacija, būtina mėgautis pačiu procesu. Mąstyti kitaip, turėti įdomių idėjų, ieškoti, eksperimentuoti. Ir žinoma visa to gali ir neužtekti, jeigu norite būti genialus. Dažniausiai kas buvo tie geriausi paaiškėja, praėjus nemažai laiko, todėl labai sunku šiandienai pasakyti, kas bus įvertinta ateityje.
Kur galima pamatyti jūsų darbus?
Šiuo metu savo naujausius darbus publikuoju savo tinklaraštyje, socialiniuose tinkluose. Labai norėčiau dar šiais metais atidaryti parodą, nes nufotografuotas paveikslas netenka dalies savo įtaigumo, esmės.
Jūsų sėkmės istorija prasidėjo nuo?
Nuo tada, kai tapau ne tokia kritiška savo darbams, nuo tada ,kai nustojau galvoti, kad trūksta talento, gabumų. Nors vis tiek esu perfekcionistė, tapydama paveikslus. Manau, tai labai žmogiška savybė, kuri kamavo daugelį dailininkų. Sakoma- tai kūrėjo prakeiksmas – joks darbas niekada neatrodo tobulas ir išbaigtas, galėtum per amžius tobulinti.
Kokia savo kaip dailininkės ateitį įsivaizduojate?
Norėčiau tokios ateities, kurioje pakankamai laiko galėčiau skirti tapybai, taip pat labai trokštu kad ši aistra niekada neišblėstų. Niekaip nesuprasdavau (tik jokių būdu nesmerkiu) žmonių kurie neturi jokių pomėgių, man atrodo kaip gali mėgautis gyvenimu, jei niekuo nesidomi?
Kodėl verta prisiliesti prie dailės meno?
Yra atlikta nemažai tyrimų, kurie patvirtino, kad lankymasis muziejuose, galerijose teigiamai veikia žmonių psichologinę būklę. Manau, verta išbandyti įvairias meno formas, bet būtinai atmetus ambicijas, kritiką ir reikalavimus. Tiesiog dėl malonumo, savotiškos meditacijos. Tai padeda atsitraukti nuo rūpesčių, streso, negatyvių minčių.
Ar jaučiatės vertinama mūsų šalyje?
Man svarbu kaip pati vertinu savo darbus, įdomu ir malonu, kai įvertina kiti, pasidalina savo jausmais, mintimis, naudinga išgirsti ir konstruktyvią kritiką. Atsakymas turbūt priklauso nuo žmogaus lūkesčių. Tikrai negalėčiau pasakyti kad jaučiuosi nevertinama.
Jei kas paklaustu jūsų, kas jūs esate, kaip save pristatytumėt?
Gal žmogus, kuris nepaisant visko realizavo save? Nes būtent taip jaučiuosi ir kitiems to linkiu.