Po ilgos darbo dienos ar savaitgaliais Lietuvos žmogus, dirbęs pagal darbo sutartį ir papildomus darbus, ne visada turi energijos kitokiam poilsiui, kaip prie televizijos ekranų. Laisvalaikio stokojančiam žmogui televizija yra langas į pasaulį, formuoja požiūrį į savo kraštą, ugdo elgesio ir bendravimo stilių. Iš televizijos ekranų pasiekia įdomios žinios, laidos apie gamtą, tačiau kartais norėtųsi daugiau pagarbos žiūrovui, mažiau pataikavimo prastam skoniui.
Nemokamų kanalų žiūrovas mato pokalbių laidas su prasisiekėliais, margų likimų žmonėmis ir jaučia eruditų stoką. Taigi, kokias asmenybes matai į tokias ir lygiuojiesi.
Lietuviui skaudu girdėti, kai pagyvenęs asmuo, daug metų praleidęs emigracijoje ramiai dėstydamas kaltina tėvynainius tingumu. Ypač įžeidžia tokios kalbos prekybos centrų darbuotojus ir visus tuos, kurie kasdien įsitikina kad veltui pinigų niekas nemoka. Gal tikslinga organizuoti baltųjų pirštinių akciją, kurios metu visuomenininkai nustatytų, kada atsiveria įvairių verslo įstaigų durys ir kada užsiveria?
Kam daugiau tenka pakeliauti po Lietuvą, tas mato tvarkingas sodybas, gėlėmis mirgančią aplinką, kruopščiai formuojamą veją, užmiesčio sodus. Daugėja turizmo objektų, turguose pasidairius matai, kad tie tariami tinginiai iš akmens išspaudžia garą.
Tremtiniai, gyvendami sunkiomis sąlygomis, svetimuose kraštuose, vietinius gyventojus sugebėjo pamokyti žemdirbystė ir produktų konservavimo gudrybių. Kaip intensyviai dirba dabartiniai emigrantai, jų artimieji skaito jų laiškuose. Taigi tinginystė nėra nacionalinis mūsų bruožas.
Puiku, kad ūgtelėjo muzikinių konkursų organizavimo kultūra. Pastebima, kad ir vedantieji, ir komisijos nariai deramai pasitinka bei palydi atlikėjus, korektiškai komentuoja pasirodymus, pastabos geranoriškos.
Mūsų visuomenės bėda – ponas marginalas. Jį globoja socialinės tarnybos, – visuomeninės organizacijos, kaip antai Caritas, Samariečiai, Stop skurdas ir kt. Šio sluoksnio veikėjui daugiausia dėmesio skirta laidose TVpagalba. Na, pagalbos niekada nebūna per daug. Tačiau kartais užmirštama, kad marginalai – žmogiškos būtybės ir jie negali būti demonstruojami, kaip pikantiška egzotika. Vaikų veidai nerodomi, tačiau aiškiai matomi tėvai, sodybos, vietovę žymintys kelio stulpai. Taigi, nesunku identifikuoti, kokiam vaikui tėvai pageidauja daryti DNR tyrimus. O juk vaikas lanko mokyklą, būrelius, treniruotes ir šeimos nesklandumai tikrai nepadeda bendrauti su bendraamžiais.
Labai dažnai matome pagalbos prašytojus iš savitų socialinių darinių: buvęs kalinys, alkoholikas, keistai svetinga gyvenvietės girtuokliams moteris, būrys vaikų. Šeima jų pavadinti negalima, nes jie visuomenei priimtinu būdu neprisiėmė šeimos įsipareigojimų. Kai nėra pareigų, tai ir teisės ribotos, dėl jų kovojama kumščiais ir spyriais. Kartais atrodo, kad šis sociumas veržiasi į ekraną, norėdamas, kuo išradingiau išplūsti savo likimo draugą ir aplinkinius žmones, kuriuos dar prisimena aptemusi sąmonė. Apie tokius veikėjus reikia pranešti socialinėms tarnyboms, bet netikslinga suteikti progą viešai plūstis ir kalbėti nešvankybes. Teležurnalistai turėtų priminti, kad tokie veikėjai nedarytų ekskursų į lankas, o kalbėtų apie reikalo esmę. Įdomu tai, kad asmenybė grasinanti sudeginti namus, ne kartą velėjanti vienoje pastogėje gyvenančiųjų šonus, švelniai vadinama širdies draugu ar drauge.
Skyrybos palieka ilgam laikui psichologinį antspaudą. Dažnai buvę sutuoktiniai už nuoskaudą, pažeminimą nori ir po skyrybų tęsti konfliktus, barnius, šmeižti vienas kitą. Dingstis būna išlaikymo reikalavimas vaikams. TV pagalbos žurnalistai nežinia kodėl veža vaikus auginantį sutuoktinį pas bedarbį vaikų formalų ar tikrą tėvą, motiną, kad sutuoktiniai turėtų progą viešai išsiplūsti, nors tokius reikalus tvarkė Vaikų išlaikymo fondas, dabar tą darbą tęs Sodra.
Pagalbos reikia žmonėms, norintiems susigrąžinti skolas, tvarkant paveldėjimo reikalus. Skolininkai dažnai suvaidina tikrą spektaklį, ekrane girdime riksmus, plūdimąsi, vardinami skolintojo gyvenimo išgalvoti nepadorūs faktai. Ir skolintojas, ir skolininkas po laidos turės gyventi tarp žmonių. Todėl prieš pradedant pokalbį, reikėtų įspėti, kad veikėjai laikytųsi viešojo kalbėjimo etikos normų.
Laidų tikslas yra parodyti, koks atgrasus būna elgesys. Tačiau, kreipdamasis pagalbos, žmogus pasitikėjo pagalbos teikėjais ir juo nereikėtų manipuliuoti.
Informacija sudėtingas dalykas – jos poveikis ne visada nuspėjamas. Žmogaus psichika taip surėdyta, kad tai, kas dažnai matoma, girdima, užuodžiama iš pradžių stebina, o vėliai imama suvokti, kaip normalus reiškinys.
Kasdien rodomos pagalbos laidos, demonstruojančios marginalų būtį ir buitį, gali pripratinti prie marginalų bendravimo stiliaus, paskatinti peštis, rėkauti net močiutes, pakeisti nuostatas netvarkingos partnerystės atžvilgiu.
Gal reikėtų užuot kartojus tas laidas neva džiuginant kraupiais veikėjais ir tada, kai jiems pagalba jau suteikta, pataupyti eterio laiką edukacinėm laidoms vaikams ir jaunimui.
