Po vienu daugiabučio namo, kurio penktame aukšte aš gyvenau balkonu įsitaisė priklydęs šunėkas. Vaikai mėtė į jį akmenis, kažkas apipylė vandeniu (šuns laimei, ne karštu), bobutė Marijona plastmasinėje dėžutėje atnešė jam ėdalo, produktų nebetinkamų valgymui mišinį, panašų į vėmalą.
Pirmo aukšto gyventojas, šlubasis Augustas, amžinai tingintis nueiti iki šiukšlių konteinerio šalia nykaus pašaro slapčia paliko savo šiukšles plastmasiniame maišelyje – vienas ne vietoj esantis daiktas traukia kitus. Laiptinėje nugirdau, kad moteriškės tariasi, ką daryti su Brisiumi: nuskandinti ar pakarti. Šuns išvaizda buvo tokia, kad bjauriausio šuns konkurse jis net išpraustas būtų užėmęs prizinę vietą. Bet jo akys… akys buvo tokios protingos. Man einant pro šalį, jis pažiūrėjo tokiu žvilgsniu, kuriame galėjai įžvelgti ir liūdesį, ir nerimą, ir pagalbos prašymą. Paėmiau ant rankų, nesipriešino, matyt, laukė, kad, kas bus – tebūnie, kad tik greičiau. Įsinešiau į kambarį, pašėriau. Jis apžiūrėjo mano vienintelį kambarį, bet kambarys jam nepatiko, nusliūkino į vonią ir įsitaisė ant kilimėlio.
Buto šeimininkė griežtai draudė laikyti bet kokius gyvūnus, dėl to, kad abu neliktume benamiais nutariau keturkojį parvežti tėvams, gyvenantiems priemiesčio kaime.
Kitą rytą ankstyvu laiku abu sėdėjome autobuse. Kokias tris stoteles važiavome tyliame, tamsiame autobuse.
Vienoje stotelėje įlipo būrys kaimo žmonių. Jie gyvai kalbėjosi prieš įlipdami, pokalbį tęsė ir autobuse. Vyrukas, avintis, kokio penkiasdešimto dydžio batus, matyt, pirkęs parduotuvėje stambiems žmonėms karštai įrodinėjo:
— Darbai pasidarė lyg pelenės kurpelė, visų kojos dydį matuoja, vakar tiko, šiandien jau ne. Priima žmogų iš kalėjimo, kol valdžia pinigus už darbą moka, razbainikėlis geras. Kai ateina eilė verslui mokėti, sako „eik broliuk atgal cypon, valdiška duona už grotų penėkis ir vėl valdišką algą užsipelnyk.“
Taigi, jam pritarė moteriškė su gėlėta skarele, – mokyklų direktoriai, ne tik mokinių dvejetus, bet ir vienetus išvogs, kai pradės juos po kelerių metų išvarinėti. Žadu įsigyti dar pora gerų veislių karvių, reikės darbininkų, jei bus mandagūs porą apkaltintų, bet nepasodintų iš minkštos kėdės išmestų priimsiu. Karvės, kai su jomis mandagiai apsieinama – pieningesnės.
Mandagumas – žmogaus bėda, – aiškino seniausia moteris, – Pamenu mokykloj mokėsi iš smetoniškų inteligentų kilęs, toks Eugenijus. Tai du bernai nupjovė kieme prie mokyklos kabančią skalbinių virvę ir jau ves inteligentą į mokyklos palėpę pakarti. Mergaitės klykdamos puolė bėgti į mokytojų kambarį, šaukdamos „Eugenijus žūva“.
— Žinot kaimynai,- iš protingų girdėjau, neramiomis akimis vis aplink dairydamasis aiškino surukęs senukas,- tikra tiesa, į duonos tešlą šnipai įmaišė džiovintų trintų musmirių. Dabar tie, kurie musmirų duonos užvalgę, nei darbe, nei namie sutarti nebegali, vis nori ne darbą, o pyragą dalintis, bet dėl atriektų dalių nesutaria.
Taigi, vėl prašneko moteris su gėlėta skarele, – Man nieko taip negaila, kaip to agronomo, kur kažko gyvulių ūkyje nesusigaudė. Mandagus, dailiai atrodantis, protingo veido žmogus televizoriuje vis pasirodydavo. Bet šaunuolis, ne ant kanabėko kratomas. Kad taip visi stumdomi nepasiduotų, baigtųsi žaidimai su Pelenės bateliais. Ne pasibarti renkame.
— Ach tu, Viešpatie, kai įsigyju gyvulį, mokau, kaip turi su kitais sutarti. O mano kaimynas Izidorius glostinėja raguočius, kol maži, o paskui vargsta – tie prie betvarkės jau įpratinti. Taip ir su žmonėmis. Vieniems tvarkos reikia, kiti po betvarkę ir kvailystes, kaip po gimtuosius vandenis plauko.
Kai jau jėgos įgauna – jų iš tų vandenų nebeišginsi. Blogai, kad, kaip ir Džiunglių knygoje, paskui tigrą hiena ir šakalas bėgioja. Skruzdės juoda baltai dažo, žvėris pjudo. Taip ateities planai savo spalvas praranda. Negerai, kad iš ąžuolų tvirtumo laukėme, o į juos kinivarpos įsisuko.
Nebeišklausiau gamtamokslio pamokos. Autobusas sustojo mano stotelėje, priglaudžiau Brisių, kad saugiau jaustųsi, neišsigąstų nepažįstamos vietovės. Jis į mane pažvelgė supratingomis akimis.
Ach, – pagalvojau , – mudu su šuneliu vienas kitą iš žvilgsnio suprantame, o žmonės nesutaria būtent tada, kada labiausiai sutarimo reikia.
