Lietuvoje vėl sujudimas dėl vaiko teisių. Įvykis šeimoje paskatino svarstymus visi kalba, visi siūlo įvairias išeitis, o bene protingiausiai tame svarstymų margumyne pasakė ikimokyklinukas savo mamai atsitiktinai publikacijos autoriaus nugirsto pokalbio metu: Vaikas turi greitai užaugti, kad jam nereikėtų pagalbos. Kitos išeities nėra. Teisininkai vaiko ugdymą šeimoje vadina šeimyninio įsipareigojimo vykdymu, socialinių tarnybų pagalbą – vaiko teisių gynimu. Visuomenė svarsto, ko vaikas labiau bijo, kas labiau trikdo jo raidą nepriežiūra ar vaiko teisių gynimas.
Tėvai, globėjai būna įvairūs. Vieni tampa tėvais per anksti. Tėvystė užklumpa dėl to, kad niekas nesirūpina paauglių laisvalaikiu, namuose skurdas, keičiasi patėviai, smurtas – šeimos kasdienybė. Vaikai, nematantys nieko šviesaus, bėga nuo nepakenčiamo gyvenimo, deja, per anksti tampa tėvais, sukurdami pragarą savo vaikui. Normali socializacija, profesinis mokymas užsitęsia ilgai. Jei jauni žmonės negali tikėtis artimųjų materialinės paramos, atideda santuoką, kol galės tinkamai įsikurti. Per jauni ir vyresni tėvai stokoja kantrybės, baudžia vaiką, nesusimąstydami, kodėl vaikas aikštijasi ir kaip reikėtų gražumu, meile įveikti neigiamas reakcijas. Labiausia nukenčia hiperaktyvūs vaikai už tai, kad yra tokie, kokie yra.
Fizinių bausmių būtinumas, auklėjant vaikus, taip įsigėręs į sąmonę, jog jų griebiasi net išsilavinę, pagal moralės normas gyvenantys žmonės. Baimės, bausmės pedagogika labai populiari, pedagogai vertinami itin teigiamai, jei vaikai jų bijo. Tačiau jei mažylis nėra pervargęs, normaliai valgydinamas, pramogos atitinka amžių, nelaikomas per ilgai kaitroje – vaikas elgiasi tinkamai. Tėvai turi būti pasirengę tam tikro vaiko amžiaus krizėms. Dažnai tėvai prisimena, jog sudrožė vaikui rykštele, nes, būdamas trejų metų, krisdavo ant grindų ir tai buvo netinkamas bandymas įveikti trejų metų krizę.
Vaikui tai pamoka – kas stiprus, tas šaunus. Trejų metų vaikas mušamas nesuvokia bausmės priežasties, bet baimė, stresas, kuris nubraukia nuoširdžius santykius su tėvais. Didesni vaikai elgiasi netinkamai, kai iš jų tyčiojasi bendraamžiai, nesiseka mokykloje, kenčia dėl įtampų namuose ( tėvų emigracija, skyrybos, patėvis, pamotė, tėvų nedarbas). Taigi prie patiriamų stresų už namų ribų prisideda ir sudėtingi santykiai su tėvais. Psichologai įspėja, jog susierzinę tėvai neturėtų bausti vaikų, nes gali pritrūkti savitvardos ir bausmė virs agresija prieš vaiką.
Mokyklose nėra etiketo pamokų, suaugę žmonės nesigėdija isteriško, konfliktiško elgesio, vaikai juos pamėgdžioja ir už tai yra baudžiami. Įvairiuose realybės šou, socialinėse laidose dažnai rodomi žmonės be savitvardos, agresyvūs, nejaučiantys gėdos dėl savo netinkamo elgesio. Laidų režisieriai nori parodyti, koks atgrasus toks elgesys, bet žmonės suvokia kitaip. Jų akis ir klausa pripranta prie to, ką mato. Susiformavo tam tikri modeliai, kaip bendrauti su policijos pareigūnais, vaiko teises ginančių tarnybų darbuotojais, spaudos atstovais. Mūsų mokymo įstaigų gėdai šiuolaikinis net aukštas pareigas užimantis specialistas neprilygsta tarpukario inteligentui. Todėl tarnybos ir šeimos neranda bendros kalbos, nors turėtų bendradarbiauti, esant sudėtingai situacijai. Arogantiškas tėvų elgesys trukdo teisingai įvertinti, kas vyksta vaiko aplinkoje.
Viešojoje erdvėje visuomenę graudinantys nevykusių šeimų atstovai, kaip galėdami gina save, spalvina šviesiomis spalvomis. Tačiau po ilgesnio žodžių srauto išlenda melo ausys. Kam rūpestinga besidedančiai močiutei, apsiėmusiai globoti išvykusios į užsienį dukros vaikus prireikia gimtadienio puotos, kuri švenčiama taip, kad vaikui gali blogai baigtis. Pagalbos prašančios mamos vaiko interesus aukoja dėl bet kokią socializaciją neigiančio, savigarbos neturinčio, išlaikymo ieškančio individo.
Kadangi vaiko interesus ginanti sistema savikritiškai nesudėjo visų taškų ant legendomis apaugusios Garliavos istorijos – visuomenė nežino, ar vaikas bus apsaugotas nuo ekstremalių vaiką žalojančių jo teisių gynimo formų.
Deja, turime neįteisintų, šeimą primenančių socialinių darinių, kur vaikui augti nesaugu, nesirūpinama jo ateitimi ir iš tokios aplinkos vaiką reikia gelbėti. Vaikas tik užaugęs suvoks, kad socialinės tarnybos stengėsi jo labui. Antai, tyrimais nustatyta, kad net vaiko maitinimas suaugusiesiems patogiu laiku traumuoja vaiką, veikia, kaip stresas., nes mažas vaikas nesupranta, kodėl jis laikomas alkanas. O kai ateina dėdės ir tetos atimti iš pažįstamos aplinkos, vaikas suvokia tai, kaip pavojų, tikisi tėvų pagalbos, šie negina. Vaiką užklumpa įvairiausi jausmai. Jis jaučiasi bejėgis paliktas be pagalbos pavojingame pasaulyje. Tokios traumos atsiliepia visą gyvenimą, išugdo baimę prie ko nors prisirišti. Vaiko tėvams trūksta patikinimų, kad ten, kur pateko vaikas – jam saugu. Juk jeigu vaikų darželiuose, kur kasdien vaiko priežiūrą stebi tėvai, taikomos netinkamos bausmės, net pasitaikė atvejis, kad vaikams duodami stiprūs migdomieji vaistai, tai, kas gali nutikti be tėvų globos likusį vaiką.
Pagalba vaikui be pagalbos šeimai nėra efektyvi. Pati prigimtis reikalauja, kad vaikas augtų su tėčiu, mama, seneliais. Tačiau, jei socialinės problemos trukdo kurti normalias šeimas – situaciją reikia keisti. Kol Lietuva skins rekordus alkoholio suvartojimo srityje, kol iš mokyklų išeis daug menkai raštingų, be išugdytų profesinių polinkių jaunų žmonių, tol bus vaikų, kuriems pavojų kelia tėvai. Įstatymas operatyviai leidžiantis paimti vaiką iš pavojingos aplinkos yra. Tačiau nėra sukurtos sąlygos tą įstatymą taikyti be žalos vaikui. Pirmiausia, jei paimamų iš šeimos vaikų daugėja, vaikus ginančios institucijos turėtų labiau kontroliuoti, kur pateks vaikai ar ten gaus pilnavertį ugdymą. Vaiko paėmimo operacija niekada nebus maloni, tačiau ji jokiu būdu negali būti panaši į karinę operaciją.
Net mažiems vaikams socialinių tarnybų pagalba kelia baimę, joje įžvelgiamas pavojus. Taip neturėtų būti, tėvai turėtų mielai patys kreiptis, atsiradus ugdymo problemų ir rasti supratimą ir geranoriškumą. Ir tarnybos, ir tėvai turėtų gerbti jaunosios kartos ugdymo misiją, nuolat tartis su savo sąžine ir elgtis išmintingai. Todėl reikėtų apmąstyti visas galimybes, kaip užtikrinti vaiko saugumą ir palikti su žmonėmis, su kuriais yra psichologinis ryšys, būtina pagreitinti mechanizmo grąžinančio vaiką į namus apsukas.
Matome liūdnas dorinio ugdymo pasekmes. Jo tarsi nebėra kam vykdyti. Mokykla nori apsiriboti tik mokymu, tėvai dirba, uždarbiauja, sugaišta daug laiko vykdami į darbą. Ne paslaptis, kad darbuose paplitęs valdymas baime, netikrumu dėl ateities, o sukauptas stresas išsiveržia namuose smurtu ar patraukia prie netinkamų nusiraminimo būdų ir dėmesio vaikams nelieka. Tos būties žaizdos sunkiai gyja. Svarbu rasti gydymo būdą, kuris neštų pagerėjimą,o ne blogintų ir taip negerą padėtį.