Vyresnioji karta pamena, kad apsipirkimas prasidėdavo nuo pieno butelių, grietinės indelių sustatymo į dėžes, po to tekdavo parodyti kasininkei ir gauti užmokestį. Grietinės ir majonezo indeliai nedaug skyrėsi, bet jų negalima buvo dėti į tą pačią dėžę. Dėl jų kildavo ginčų, „tiesų“ įrodinėjimo.
Ne pieno buteliai buvo superkami kioskuose. Prie tų kioskų rinkdavosi egzotiška publika, pardavėja priminė įnoringą princesę, nurodančią daugybę priežasčių, dėl kurių ji negalėdavusi priimti tų butelių. Labai seni žmonės prisimena parduotuvėse buvusį vyniojamą popierių. Pardavėja specialia lopetėle iš didelių maišų pildavo į susuktus pakus cukrų, džiovintus vaisius, saldainius. Kruopas fasuodavo į maišelius. Bet močiutės turėjo pačių siūtus drobinius maišelius. Produktus reikėdavo pasverti, dėl to tekdavo patrypčioti eilutėje.
Kaimiško pieno pirkti šeimininkės ėjo su „kanelėmis“. Paprastos buvo tamsiai žalios, gražesnės žydros su piešiniais. Apsipirkusios moteriškės turėdavo šnektos. Viena skundėsi, kad pardavėja apsvėrė, kita guodėsi, jog iširo pakelis, pabiro prekės gatvėje. Pagal tai, ar lengvai, ar sunkiai butelius plovė, moterys sprendė apie pieno kokybę. Itin sunku buvo išplauti rūgpienio butelius.
Atėjo metas, kai su stikline pieno produktų tara vargai baigėsi. Juos pakeitė kartoniniai( tetrapako) piramidės pavidalo pieno produktų pakeliai. Deja, gaila buvo žiūrėti, kaip iš jų teka pienas. Pirkėjas galėjo tik spėlioti, ar nusipirks pilną pakelį ar pusę, ar dar mažiau. Kai atsiranda bėdų – mąstoma, ieškoma ir randama išeitis. Dabar matome įvairių įvairiausių pakuočių. Jos sandarios, patvarios, patogios transportavimui., patrauklios pirkėjo akiai. Centralizuotas pakavimas saugo nuo „apsvėrimo“, produkcijos užteršimo. Sumažėjo popieriaus vartojimas, mažiau jo kaupiama parduotuvėje.
Taigi mažiau vartojama medienos jo gamybai. Rodos – viskas puiku. Bet bėda ta, kad pakuotės vienkartinio naudojimo ir jas būtina išmesti. Iš sintetinių medžiagų pagamintos pakuotės yra lėtai. Jų perdirbimo metu į atmosferą patenka taršalai. Bet kur numestos teršia aplinką, patenka į gamtinius vandenis. Žmogus pareina su prekių krepšiu. Iš pakelio suberia maltos kavos miltelius į sandarų indą.
Pakelis lieka nereikalingas. Atliekų kibire ar kitoje talpoje atsiduria prieskonių, pieno produktų, mėsos, duonos ir kitokios pakuotės. Kadangi už polietileninius maišelius daržovėms susidėti neimamas mokestis, į juos dedamos ne tik daržovės, bet ir kruopų pakeliai, dėl viso pikto, dar kartą supakuojama padėkliukuose supakuota žuvis, mėsa ir kt. Praėjo laikai, kai vienoje rankinėje nehigieniškai maišėsi duona, neplautos daržovės, vaisiai ir skalbimo milteliai. Bet pakuotes, saugančias produktus nuo užteršimo reikia išmesti. Pakuotes žmonės parsineša ir iš turgaus.
Močiutės iš puodo ar kibiro nebepilsto grietinės į pirkėjų stiklainius. Grietinė, kastinis, kepenų paštetas, varškė su pagardais, uogos viskas gražiai supakuota.
Esame iš prigimties apdovanoti protu žmonės. Tačiau ,daug nemąstydami, pakuotes metame, kur pakliūva. Klaipėda turi „Jūros „parką. Daugeliui jis padovanojo romantiškų prisiminimų. Tačiau buvo laikas, kai jis atrodė nustekentas, prišiukšlintas, suniokotas.
Jį atgaivino akcijos „Klaipėdieti, gelbėk parką“ atkaklūs entuziastai. Tačiau talkininkai kasmet mato, jog yra užsispyrėlių sugrąžinti jį į krizinį stovį. Dangės pakrantės daugelį metų buvo puiki poilsio vieta. Mažojo kaimelio sodybų savininkai, laikantys triušius, jūrų kiaulytes gražiai nušienaudavo pakrančių pieveles. Jas buvo sumanyta patobulinti. Nutiesė dviračių taką. Tiesiant tą taką, šalia kilo baisūs šiukšlynai. Kiekviename kieme atsiranda tingių gyventojų, kuriuos lyg magnetas traukia bjauroti aplinką. Sušluoja kiemsargės rudeninių lapų kauges ir laukia transporto, turinčio išvežti augalines atliekas. Tuoj atsiranda tinginčiųjų išmesti atliekas į konteinerį ir pamargina lapų kauges buitinėmis atliekomis,pakuotėmis.
Koncertų, skaityklų, kino salių, prekybos centrų erdvių valytojos stebisi ir pečiais trauko, matydamos begalinį šiukšlintojų išradingumą: saldumynų pakuotės atsiduria užkištos už radiatorių, gėlių vazonuose, knygų lentynose ir kitur. Geriau jau mestų ten, kur lengviau prieiti ir išvalyti.
Visai neseniai pajūriai, kopos, pajūrio pušynėliai buvo nusėti plastmasiniais buteliais, vadinamaisiais bambaliais ar bambeliais. Dabar juos galima sumesti į taromatus ir gauti šiokį tokį atlygį. Taromatai padėjo. Statistika rodo, kad Lietuviai kruopščiai renka tuos butelius.
Prekybos centruose pasirodė pakuočių, kurios greičiau irsta negu plastmasinės. Vienkartinius prekių plastmasinius krepšius keičia daugkartiniai. Tiesdamas ranką imti papildomą polietileno pakuotę, kiekvienas turėtų pagalvoti ar ji būtina, kur ji pateks po to, kai produktai bus išpakuoti. Krautuvėlėse galėtų vėl būti naudojamos „kanelės“, stiklainiai grietinei, kavą iš kavos aparatų galėtume piltis į savo puodelius, o ne į vienkartinius indus. Esame Žemės gyventojai ir turime ją tausoti – kitos planetos neturime.
Vasarą pradėjome gvildenti ekologijos temą, kviesdami palikti savo automobilius ir rinktis keliauti autobusais ar vandens transportu. Papasakojome, kur geriausia apsistoti, atvykus į Nidą.
Spalio mėnesį socialiniai rašiniai kvies į diskusijas ekologijos tematika, siekdami sąmoningumo, bendraujant su gamta..
Mindaugas Jonušas