Mus supanti gamta atrodo begalinė, amžina, nepaprastai turtinga ir tie turtai neišsemiami. Tačiau visame pasaulyje vyksta pokyčiai grėsmingi gamtai ir žmogui. Juos pastebime atmosferoje, pasaulio vandenyse, žemės paviršiuje. Dėl to, kad nyksta augalų ir gyvūnų rūšys, didėja dykumų plotai, mažėja miškų – kalta žmogaus ūkinė veikla, neracionalus gamtos išteklių naudojimas, godumas, nesaikingumas, abejingumas ateičiai.
Klimato šiltėjimas
Dar prieš kelis dešimtmečius kalbos apie šiltnamio efektą nekėlė susirūpinimo, rodėsi, kad diskutuojama apie reiškinius, kurie galėtų įvykti tik tolimoje ateityje, o gal būt niekada neįvyks. Dabar jau akivaizdžiai matome klimato pasikeitimus: dažnėja uraganai, škvaliniai vėjai, liūtys, rekordiniai vasaros karščiai, sausros, speigai, kyla vandenynų lygis, dažnėja upių potvyniai, tirpsta ledynai. Visa tai lemia atmosferos cheminiai pokyčiai.
Pasaulio miškai taip pat turi įtakos klimatui, anglies dioksido ir deguonies pusiausvyrai. Kadaise miškais buvo apaugę šešiasdešimt procentų žemės sausumos. Dabar nebėra nė pusės. Kas minutę iškertamas ne vienas hektaras atogrąžų drėgnųjų miškų. Miškingi plotai deginami, plečiant žemdirbystės plotus, statybos atkakliai veržiasi į žaliąsias erdves. Transportas, žvejyba, iš sausumos patenkanti tarša veikia pasaulio vandenynus.
Pramonė, transportas, žemės ūkis, transportas išskiria į atmosferą nemažai taršalų – sieros, azoto, anglies oksidų. Labai grėsminga oro taršos problema- ozono sluoksnio, saugojančio nuo kenksmingų spindulių plonėjimas. Kita bėda – rūgšti lietūs. Rūgštus lietus susidaro, kai ore azoto, sieros oksidai susimaišę su vandeniu virsta rūgštimis. Tokie lietūs rūgština dirvožemį, kenkia miškams.
Vandenynams kenksmingi taršos šaltiniai yra naftos gavyba ir jos produktų transportavimas. Tai globalios problemos. Tačiau jos atsiranda, didėja, kaupiantis taršai dėl mūsų kasdienės veiklos, nerūpestingumo, ekologinės sąmonės stokos.
Nesaikingumas
Didelė bėda yra nesaikingumas. Nuo seno lietuviai kaupia dideles maisto atsargas namuose. To išmokė anksčiau dažnos deficito bangos parduotuvėse, vaišingumo tradicijos. Dabar bet kada galima nusipirkti visko, ko širdis geidžia ir piniginė leidžia. Tačiau atsargos kaupiamos, sugedę produktai išmetami. Aišku, raugintų kopūstų, mišrainės, žalios mėsos saujoje neparsineši – reikia plastmasinės pakuotės. Gerai, kad duonos, grūdų, kiti gaminiai jau pakuojami ne į plastmasės, bet į lengvai irstančias popieriaus pakuotes. Savo produktų krepšelį galėtume neštis namo daugkartinio naudojimo maišeliuose, kad negausintume atliekų, kurios teršia ir žemės plotus, ir išskiria kenksmingas medžiagas į atmosferą jas naikinant.
Kai žmonės kelia vaišes, tai lūžta stalai, niekas neskaičiuoja, kiek to maisto žmogus gali suvalgyti. Vėl gaminamos atliekos. Reikėtų atsisakyti švenčių su persivalgymu. Valgymas susirinkus draugėn –anokia čia šventė. Žmonės, turintys sveikatos problemų raginami valgyti riebų, saldų, maistą, tarpusavyje nederančius produktus, po to gydosi gastritą, kitus virškinimo sutrikimus. Juk visai įmanoma sugalvoti programą, kad visiems būtų linksma ir smagu. Reikėtų eiti į svečius, nusiteikus, kad svarbiausias dalykas yra bendravimas, o ne vargšo skrandžio kankinimas.
Bėdos dėl atliekų
Jei gyventojai jau pradeda įprasti rūšiuoti buitines, pakuočių, stiklo atliekas, yra aprūpinti specialiais atliekų konteineriais, tai augalinių atliekų atsikrato, kaip kas išmano. Kažkas sugeba kompostuoti, tačiau net idealiai tvarkingų sodybų šeimininkai slapta veža nukritusius sugrėbstytus lapus į mišką arba degina dirvoje. Sukuriamas toks smogas, kad peršti gerklės, dūmai graužia akis. Mažai informacijos randame apie buitinės technikos atliekų surinkimą, todėl visokie rakandai atsiduria upeliuose, melioracijos kanaluose.
Šventės su padidėjusia avaringumo grėsme
Vasarą vyko įvairios miestų, kraštų šventės. Jas lydėjo automobilių kamščiai, padidėjęs avaringumas keliuose, vaikai kiemuose laviravo tarp pastatytų privačių automobilių, automobiliai buvo statomi net žaliosiose miestų zonose. Ar sunku prieš šventes žmones paraginti vykti organizuotai, bendruomenių užsisakytu didesniu transportu? Ar nebūtų naudinga per šventes visuomeniniams vežėjams pakeisti automobilių reisų grafikus, praplėsti reisų geografiją? Stotelių stulpai tebestovi ir ten, kur visuomeninis transportas nebevyksta.
Artėja Mirusiųjų pagerbimo šventė. Reikėtų pasiūlyti, pareklamuoti saugų būdą aplankyti artimųjų kapelius. Baisu, kad pasakymas – „vykstu į kapines“ neišsipildytų tiesiogine prasme. Laiko dar yra ir sumanymams ir informacijos sklaidai.
Numestas upės pakrantėje ilgai nesuyrantis pakuotės maišelis, pirtelėje deginamos gausiai dūmus ir nemalonius kvapus skleidžiančios sintetinės medžiagos, šiukšlių be šeimininko kaugės miškeliuose , rodos, mažų mūsų nuodėmių rezultatas. Tačiau lašas po lašo ir akmenį pratašo.
Vasarą pradėjome gvildenti ekologijos temą, kviesdami palikti savo automobilius ir rinktis keliauti autobusais ar vandens transportu. Papasakojome, kur geriausia apsistoti, atvykus į Nidą. Spalio mėnesį socialiniai rašiniai kvies į diskusijas ekologijos tematika, siekdami sąmoningumo, bendraujant su gamta.
Mindaugas Jonušas