Nuo seno bandymas keisti laiką žmonėms atrodė didžiausias kuriozas ir absurdas. Todėl turime pasakų, kaip antai „Kaip ponas dieną ilgino“. Jei mūsų senoliams tokia mintis kėlė šypseną, tai civilizuota visuomenė rimtais veidais sumąstė sezoninį laiką. Na, ir štai kelis dešimtmečius mūsų laikrodžiai saulei laiką rodo. Prieš prasidedant žiemai ir pavasarį, rodyklių padėtį keičiame, trikdome savo gyvenimo ritmą ir ne visiems tai išeina į naudą. Bet užtat turime galimybę kartą metuose, spalio paskutinį sekmadienį, kažkur patekti anksčiau negu išėjome iš namų.
Biologinis žmogaus laikrodis yra suderintas su gamtos ritmu, su saulės šviesa. Palankiausias yra vietinis laikas. Tačiau vietinis laikas trukdo žmonių mobilumui, veiklai, kai reikia derinti laiką. Lietuvą kerta dvi laiko juostos. Pavyzdžiui, Vilniuje birželio 15 dieną tikrasis vidurdienis, kai saulė aukščiausia, būna 13 val. 19 min., o jau Klaipėdoje – 13 val. ir 35,5 min. Praktiškai nėra įmanoma vienoje šalyje turėti ne vienodą laiką ar kiekvienoje traukino stotelėje perstatinėti laikrodį. Taigi gyvename tuo laiku, kada patogiau keliauti, pradėti ir baigti darbo dieną, versdami paklusti maištaujantį biologinį laiką. Paprastai pasitelkiami žadintuvai, stipri kava, prievarta darželinukui ar mokinukui, vykstančiam į mokyklą anksti, todėl, kad gyvenamojoje vietovėje nėra mokyklos.
Sezoninis laikas buvo įvestas elektros taupymo sumetimais. Tačiau įsitikinta, kad ekonominis efektas nėra didelis, tačiau dėl būtinybės keisti gyvenimo ritmą padažnėja sveikatos sutrikimų. Laiko kaitaliojimo ketinama atsisakyti, todėl diskutuojama, kurio sezono laikas taps pastoviuoju. Socialiniuose tinkluose dominuoja balsai už vasaros laiką. Tačiau, ar gerai apmąstytas toks pasirinkimas? Svarbiausias motyvas – šviesesni vakarai. Ar tikrai vėlyvą rudenį, žiemą po darbo turėsime šviesesnį vakarą. Šiuo metų laiku anksti temsta. Bet ryte pasiruošimui pereiti nuo poilsio prie aktyvios veiklos laiko tikrai bus mažiau. Vasarą vakarais ilgokai šviesu. Po darbo pakanka laiko ir pasivaikščiojimams ir pasisėdėjimams kieme ant suoliuko. Vakaro šviesa ir tamsa neturi žmogui tokio poveikio, kaip ryto išsibudinimas, trumpas laikas pasiruošimui į darbą, darbo pradžia, jaučiant miego trūkumą.
Pabandykime įsivaizduoti šeimos rytą. Balandžio mėnuo. Vasaros laikas. Diena išaušta kažkiek minučių po septynių. Vidutinis lietuvis, jo darželinukas ar mokinys vaikas namus palieka apie septintą valandą. Dieną pasitikti rengiasi prieblandoje, kai lauke dažnai tvyro rūkas. Tai nėra puikus metas išsibudinti, pažvalėti. Mieguistas vaikas lėtai rengiasi, aunasi kojinę ir knapsi. Mama skuba ruoštis į darbą pati ir padeda atžalai. Apsimiegojęs šeimos galva neranda reikalingų daiktų. Laikas iki darbo katastrofiškai mažėja. O dar reikia pavedžioti šunį. Visų nuotaika bloga. Mažiausias šeimos narys vedamas į darželį, jį skubinant, vaikas baramas, kam dairosi į visokius „niekus“. Mokinukas pirmąją pamoką gauna barti, todėl, kad nedėmesingas, apsnūdęs.
Tėvui tikras stresas, kad kioskelis, prekiaujantis kava prie jo darbovietės dar uždarytas. Moteris apgailestauja, kad jos nebeveikia net pora puodelių kavos.
Kaip pasikeistų situacija, jei tą pačią dieną jie gyventų pagal žiemos laiką. Laikrodis rodytų šeštą valandą ryto, bet diena jau būtų prašvitusi. Iki darbo ar pamokų pradžios (paprastai prasideda aštuntą valandą) pora valandų. Šeima suspės pabėgioti netoli esančiame parkelyje, nusiprausti, apsirengti, gal net papusryčiauti kartu. Namuose nesitvenks irzlumo debesys. Nereikės galvoti apie kavą. Mažiau rytinio streso –geresnė nuotaika visą dieną. Vaikas negaus šiurkštumo pamokų, tėvams rutina virtęs skubėjimas nekels slogių minčių.
Gal tikrai verta paklausyti Rytų išminčių teiginio: vargas jam – jis gavo, ko norėjo.