Metai bėga, o daugelio žmonių pragyvenimo lygis tūpčioja vietoje. Taigi, tenka taupyti. Norint taupyti tenka kažko atsisakyti. Na, knyga, paveikslas, skulptūra, profesionalioji muzika duona su sviestu nevaišina, rūbo nepasiuva, biologinių reikmių netenkina. Todėl taupusis jų atsisako. Ir kas atsitinka?
Buvo nutarta, kad kultūra nereikalinga kaimo žmogui, nebūtina fizinio darbo darbininkui ir toks poreikis atmetamas, numatant menką atlyginimą už darbą daugelyje sričių. Todėl biblioteka, meno, ar kraštotyros muziejai nutolo nuo nuolat taupyti privalančių žmonių, jų vaikų, darbdavio pasmerktųjų primityviam gyvenimui. Mokyklų, ne tik teikusių žinias, bet ir žadinusių bendruomenių sielos tauriausius pradus, norą plėsti akiratį, lavinti kūrybingumą, tinklas sumažėjo ir gali dar mažėti, nes verkiant reikia vidinių resursų mokytojų algoms pakelti
Na, ir kas pasakysite, svarbu, kad žmogus sotus ir nesušalęs gyventų. Deja, paaiškėjo, kad žmogus be svajonės, abejingas grožiui, miegančia dvasia, be inteligentiškų asmenybių bendruomenėje „susipyksta“ su gamtine aplinka, praranda darną su artimaisiais, nugrimzta į vaidus. Mokinys su neišlavinta vaizduote, ugdomas be literatūrinio žodžio, negirdėdamas taisyklingos ir vaizdingos kalbos, negali papasakoti apie savo pastebėjimus, jausmus, nuoskaudas, džiaugsmus, patirtis, aiškiai išdėstyti minčių rašinyje ar, kalbėdamas kažkokia tema. Todėl ir mokinio pažangumas nėra toks, kokio norėtume. Bendruomenės stokoja kultūringų lyderių. Žmogus tampa abejingas kultūriniam paveldui, negailestingai griauna įdomius pastatus, tampa vandalu parkuose, gėlynuose, miškuose. Užmigęs kultūrinis gyvenimas skatina jaunimą kelti sparnus, palikti tėviškę, kurioje darosi tvanku dvasiai. Bet naujų įspūdžių ieškoma ne ten, kur reikėtų – nėra nuo mažens išugdyto poreikio kultūringam laisvalaikiui.
Ar sveikas rankas ir kojas turintis žmogus gyventų prišnerkštoje aplinkoje, nors ir desperatiškai socialinių darbuotojų mokomas socialinių įgūdžių, jei būtų jam išugdytas estetikos pažinimo ir pripažinimo jausmas. Tas žmogus labai nuskriaustas vaikystėje. Menas, išbruktas iš jo gyvenimo nėra impulsų pamilti grožį ir įsileisti į gyvenimą, santykius tarp žmonių. Nelabai padeda ir ribojama prieiga prie žmogiškumą slopinančių prekių.
Susivokti, kad visuomenės kultūra menkėja, paskatino ir įvairaus lygio lyderių bendravimo su žiniasklaida grimasos: neiškalbūs ar nusikalbantys lyderiai, bėgantys nuo žiniasklaidos atstovų, kaip nuo maro nekelia pasitikėjimo. Jei jau lyderiai prarado gebėjimą aiškiai, suprantamai pakalbėti apie savo veiklą, planus, sprendimų motyvus, kaip jie gali sutelkti žmones įgyvendinti visuomenei būtinus tikslus.
Kultūros vertybes reikia grąžinti į visuomenės gyvenimą. Nors ir mažus žingsnelius pažangos link jau pastebime. L R Kultūros ministerijos iniciatyva nuo 2019 metų pradžios ministerijai pavaldžiuose muziejuose paskutinį mėnesio sekmadienį lankytojai įleidžiami nemokamai. Taigi, šeimos gali be didesnių savo biudžeto nuostolių dvylika kartų per metus apsilankyti muziejuose. Savivaldybių ir kitokių steigėjų muziejams rekomenduota pasekti ministerijai pavaldžių muziejų pavyzdžiu. Ar jie palaikys šią iniciatyvą priklauso nuo jų valios ir galimybių rasti, kaip kompensuoti negautas lėšas.
Muziejų interjerai, įmantrios praėjusių šimtmečių stiliaus baldų linijos, peizažai, kompozicijos su gėlėmis, romantiški portretai ar nutapytos gyvenimo scenos ,salių ramybė sukuria ypatingą nuotaiką net sakralumo jausmą. Šaltuoju metų laiku tapybos, akvarelės grafikos darbai dovanoja spalvų pasiilgusiai akiai nuostabiausių akimirkų. Mažoji skulptūra, dailiųjų amatų darbai įkvepia idėjų sukurti kažką unikalaus savo namuose, kieme, sode, kad gimtinės vaizdinys lydėtų visą gyvenimą, o nostalgija ir prisiminimų sentimentai skatintų gimtosios aplinkos meilę ir norą sugrįžti ar bent aplankyti.
Lankytojų dėmesio vertas Lietuvos dailės muziejus, kurio padaliniai įsteigti įvairiuose Lietuvos miestuose. Jame sukauptos XIV a. – XX a. antrosios pusės Lietuvos ir užsienio šalių vaizduojamosios, taikomosios dailės kolekcijos, lietuvių etnografijos ir archeologijos rinkiniai. Vakarų Lietuvoje rasime Klaipėdos paveikslų galeriją, kuri nuo 2004 m. vadinama Prano Domšaičio galerija. Joje eksponuojama, nuolat veikianti garsaus modernisto, ekspresionisto, kurio kūrinių yra įsigiję Berlyno nacionalinė, Hamburgo, Liubeko, Ščecino, privačios galerijos, muziejai. Daug įspūdžių galima pasisemti Palangos Gintaro muziejuje, Miniatiūrų muziejuje Juodkrantės parodų salėje. Klaipėdos laikrodžių muziejus teikia informacijos apie įvairiausius laikrodžių veikimo mechanizmus, parodo juos, kaip interjero puošybos dalis. Jo salėse lankytojai žavisi eksponatais, jaučia nuostabią aurą.
Gaila, kad Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus kompleksas su Pilies muziejujumi, Kalvystės muziejumi nėra atviras lankytojams paskutinį mėnesio sekmadienį. Tačiau į šį kompleksą įeinantis Mažvydo parkas niekada neužveria durų.
Jūrų muziejaus laivų modeliai primena drąsių jūreivių nuotykius, žadina kelionių ilgesį. Akvariumo gyvūnai sugeba pralinksminti net labai blogos nuotaikos muziejaus lankytoją, parodo, koks margas jūrų ir pakrančių gyvūnų pasaulis.
Žmonės neturėtų savęs skriausti, leisdami laisvalaikį prie alaus bokalo, kai galima patirti tiek gražių įspūdžių.
Tiesa, Lietuvos kultūros ministerija žengė pirmą žingsnį, atverdama kelią prie kultūros vertybių visiems, nesvarbu, koks bebūtų šeimos biudžetas. O kas, jeigu LR Susisiekimo ministerija imtų ir taip pat parodytų gerą valią, suorganizuotų palankesnio kultūrinio turizmo akcijų žmonėms, kurių kultūrinius poreikius nuslopina užkampio realybė?