Kovo palydėti atskuba balandis. Kuo ypatingas pirmasis pavasario mėnuo? Šiemet jis sunkiai purtėsi sniego dangą, neskubėjo pasirodyti taip laukiamos žibutės. Vėtros gąsdino senų sodybų gyventojus. Nuo orų nepriklausė kovo mėnesio šventės, atmintinos datos, kurių tą mėnesį itin gausu.
Susimastyti apie mūsų valstybės istoriją, valstybingumo raidos vingius skatino Kovo vienuoliktoji – Valstybės atkūrimo diena. Knygnešio diena priminė neregėtą, negirdėtą pasaulyje, iš esmės, kontrabandos kryptį, tačiau pašvęstą nacionaliniam judėjimui. Prie šio judėjimo prisidėjo ir šviesiausi bažnyčios autoritetai.
Mugių, kermošių šurmulio nestokota Kaziuko mugėse. Kiekvienos vietovės mugėje galima buvo paskanauti akį viliojančiais meduoliais, pienu ir namų jaukumu kvepiančiais pyragais, nusipirkti kadagiu kvepiančių lašinukų ar česnaku pagardintos dešros rinkę.
Gandro dieną stebėjome ar galingai trimituoja parskridę gandrai, kokie jų sparnų mostai, svarstėme, ar daug laimės atneš šiais metais į namus, kur jų nekantriai laukiama. Skrendantys gandrai mums pranašavo sėkmę, nutūpę stabilumą ir ramybę.
Taip ir sulaukėme Žemės dienos. Internete, TV laidose stebėjomės kiemo patriotais, kurie negailestingai vertė visokias atliekas miškuose ant žydėjimui kaupiančių jėgas pirmųjų pavasario gėlyčių. „Tikras teatras“, – apibūdindamas tokius tvarkinguolius, kurių pasaulio riba – kiemo tvora, o kitur nors ir tvanas, pyksta dori pamiškių gyventojai. Deja, tvanas jau rodo savo galias. Laimė negailestingai nešančios viską savo kelyje nuošliaužos, vandens srautai dar siautėja ne pas mus, bet tokiems gamtos maišto ženklams neturėtume būti abejingi.
Na, o teatras… Su juo kartu palydėsime kovo mėnesį.Teatro diena paskelbta švente XI-ajame Tarptautinio teatro instituto kongrese, vykusiame Vienoje, patvirtinus UNESCO. Šventė minima nuo 1962 metų.
Žodis „teatras“ kilo iš graikų kalbos: „theatron“ – vieta, skirta vaidybai. Pasinerti į teatro pasaulį kviečia spaudos ir interaktyviosios spaudos puslapiai. Atsiradus kinui, vaizdo ir garso įrašų technikai teatrui pranašauta liūdna ateitis. Tačiau jis egzistuoja yra mėgistamas, turi savo žiūrovą. Kiekvienas teatro spektaklis yra unikalus susitikimas su aktoriaus talentu, jis labiau veikia žiūrovą, negu masinė vizuali produkcija. Teatras pasiekė mūsų dienas, sukaupęs pirmykščių ritualų, antikos teatro, klajojančių trupių, bažnyčios misterijų, Renesanso stacionariniu virstančiu teatru patirtis. Teatras lydi žmogų visais amžiaus tarpsniais: vaikus žavi lėlių teatras. Vėliau saviraiškai atsiveria moksleivių teatras, jaunimo maištą atspindi jaunimo teatrai, išpuoselėtas ir rafinuotas reiklią publiką pasitinka akademinis teatras. Teatras gai būti kuklus- klojime linksminti vakaroti susirinkusius kaimo žmonės, į kelionę leistis, kaip vežimo teatro trupė ar įsikurti „šėpoje“, bičiuliaujasi su trečiojo amžiaus studentų teatro studijomis, nenusigręžia nuo bendruomenės centro scenos. Teatras iškelia žodį iki didžiausių meninių aukštumų. Teatre šeimininkauja dvi mūzos Talija ir Melpomenė. Ten, kur Talija – skamba juokas. Melpomenės suteiktas liūdesys, graudulys atneša sieloms taurumo. Šiuolaikiniame teatre dažnai vieši Aoidė. Kaliopė, Euterpė, Polymnija, Terpsichorė, Erata. Nes spektaklyje žodį lydi muzika, šokis, daina.
Teatras pasitelkia šešėlį. Lėlių šešėlių teatrai mėgstami Indijoje, Indonezijoje, Turkijoje ir kitur. Turkų šešėlių teatruose savo gudrumu ir iškalba gerą nuotaiką dovanoja komiškas personažas Karogezas.
Lietuvoje teatro meno ištakos turi dvi kryptis, kurios veikia viena kitą: tai švenčių tradicijos ir pasaulio patirtį puoselėjantis dvarų teatras. Vaidinimo elementų, tradicinių veikėjų ir siužetų galime pastebėti Lašininio ir Kanapinio kovose, vėlių vaišinimo ir santarvės prašymo apeigose, piršlio teismo, persirengėlių jaunųjų vietos prie stalo užgrobimo scenose, Kristaus karsto saugojimo intarpe Velykų pamaldose.
