Jau XIX amžiaus pabaigos, XX amžiaus pabaigos vadybos klasikai teigė, kad valdininkas, vadovas dirba uoliau, geriau, kai darbas jam prioritetinė sritis, būdas siekti norimo statuso visuomenėje. Toks dažniausiai būna vidutinio sluoksnio aplinkoje išugdytas žmogus. A. Karnegis aiškio, jog gebėjimai vadovauti nėra paveldimi, todėl būtina sudaryti sąlygas mokytis, lavintis iš įvairių socialinių sluoksnių kilusiems jaunosios kartos atstovams. Savo įsitikinimus jis rėmė praktine veikla, steigė bibliotekas. Savitos architektūros jo įsteigtų bibliotekų yra išlikusių iki šių laikų.
Taigi būtų idealu, kad vaikai turėtų vienodas galimybes nuo mažens ugdyti savo gebėjimus. Tai yra tikslas, nes visuomenė šeimai gali padėti tiek, kiek turi resursų ir tiek, kiek šeima yra pasirengusi pagalbą priimti.
Šiuo metu pasigirsta nuomonių, kad korepetitoriai pažeidžia vaikų vienodas galimybes siekti mokslo ir net užsimenama, kad tokią veiklą reikėtų riboti. Prieš ką nors ribojant, reikia pamąstyti ar verta.
Galima numatyti gerokai mažesnį reikalavimų lygį. Tada korepetitoriaus nereikės, bet ar visuomenė džiaugsis savo narių išsilavinimo lygiu ir lyderių veikla pažangai siekti. Kodėl palikti tik vieną lavinimosi kelią: mokykloje, kuri nesugeba užtikrinti drausmės ir šios skaudžios problemos stengiasi nepastebėti, kurioje dirbama su didelėmis klasėmis, vyksta nuolatinė mokytojų kaita ir ketinama suteikti vadovui realizuoti sumanymus per tiek kadencijai skirto laiko, kiek reikia susipažinimui su darbu ir mokinių socialine aplinka.
Pagaliau, kaip uždrausti korepetitoriaus veiklą.
Jei tėvų susirinkime išsakomos mintys: Jūsų vaikas lėtai skaito, negražiai rašo. Tėveliai, susirūpinkite, padirbėkite namuose. Tėveliai tampa svarbiausiais korepetitoriais, o mokymo metodai labai įvairūs. Jau žilstelėję buvę mokiniai vis dar sapnuoja košmarus, prisimindami namų pamokos užduotis, kaip antai neisi miegoti, kol neperrašysi viso sąsiuvinio. Smurtas dabar draudžiamas, todėl galima tikėtis, kad tradicinis skaitymo greitinimas nebevyksta taip: tėtis ima diržą, pasideda mokinukui matomoje vietoje, paduoda literatūros klasiko knygą ir vyksta mokymo drama. Skaitymo greitis gal ir pagerės, jei nebus sukeltas mikčiojimas, bet skaitymas niekada nebus pamokytojo laisvalaikio užsiėmimas. Yra ir dar viena bėda – tėvų užimtumas ir laiko stoka būti savo vaikų korepetitoriais.
Barimas, gėdinimas, ašaros nupieštos sąsiuvinyje – nėra geriausias būdas pažangumui gerinti. Tai tik reikalavimai pačiam ieškoti būdo, kaip išbristi iš bėdos. Bėda didelė, o žmogutis mažas. Mokytojas, dirbdamas su didele vaikų grupe, neturi laiko išsiaiškinti mokymosi spragų, dirbti individualiai. Korepetitorius gali. Jis kantriau dirba su mokiniu, nes pats pasirenka darbo krūvį. Čia nėra spėliojimo –gal šiandien nepaklaus. Taigi, vyksta išlyginamasis mokymas, teikiama reali pagalba, bendraujama be baimės. Kodėl atimti tokią reikalingą pagalbą iš mokinio? Kodėl neleisti padirbėti neturtingam studentui, vyresnės klasės mokiniui ar motinystės atostogose esančiai mokytojai?
Tiesa, reikėtų numatyti korepetitoriaus kvalifikacijos kėlimą, prieigą prie informacijos apie kurso apimtį ir kvalifikacinės kategorijos kėlimą.
Ar neturtingos šeimos vaikas negauna papildomo mokymo? Juk dienos centrai skiriami būtent šiems vaikams. Vaikų sodybas lanko savanoriai studentai ,besimokantys Lietuvoje ir užsienyje. Bibliotekos nemokamai organizuoja užsienio kalbų užsiėmimus, pažintį su robotika, mokomi kūrybinės veiklos ir dailiųjų amatų pagrindų. Daugiavaikės šeimos dalyvauja visuomeninėse organizacijose, kurios kviečia savanorius korepetitorius. Mokytojos pensininkės ar studentės mielai savanoriauja, dalyvauja edukaciniuose projektuose. Tas, kas sugeba užsidirbti visur moka pats. Tokia vidutines ar didesnes už vidutines pajamas gaunančiųjų privilegija.
Neturtingų šeimų jaunuoliams didelė pagalba būtų nemokamas neakivaizdinis mokymas. Aukštųjų mokyklų tinklas mažės, jos koncentruosis Kaune, Vilniuje. Antai Žemaitijos vaikams mokslo kaina padidės dėl to, kad teks vykti mokytis toli nuo namų ,nuomoti būstą, parvažiuoti iš namų pasiimti tai, kas ūkyje užauginta – bus nepigu.Vilniečio ir Tveriškio mokslai šeimai tikrai kainuos nevienodai. Todėl nuotolinio mokymosi būdas, esant šiuolaikinėms technologijoms būtų labai perspektyvus.
Mindaugas Jonušas