Laisvės gynėjų dienos išvakarėse koncertų salėje „Saulė“ buvo minimos 29-osios Sausio 13-osios metinės. Beveik prieš trisdešimtmetį nutikę skaudūs įvykiai, kada ginkluota sovietų kariuomenė užėmė Televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos pastatą Vilniuje, nėra pamiršti iki šiol. Tą kraupią, bet ryžto kupiną naktį, desantininkams pradėjus su karine technika važinėti po minią ir šaudyti į beginklius žmones, žuvo 14 ir buvo sužeista netoli tūkstančio laisvės gynėjų. Tą kartą lietuviams pavyko apginti savo šalį ne ginklais ir smurtu, o nenusakoma drąsa, ryžtu ir vienybe.
Pasak Vytauto Juozapaičio, mūsų tautos taikus pasipriešinimas bolševikų okupantams buvo grįstas labai stipriu ginklu – dainomis.
„Jos yra pati stipriausia emocinio paveikumo forma, jaudinanti tiek dainas dainuojančius, tiek jų klausančius. O sausio 13 atminimui skirtas dainas dainuoja visi: jeigu ne balsu, tai širdimi tikrai! Tokios dainos vienija tautą ir šis jausmas nesulyginamas su jokiu kitu išgyvenimu“,- teigia garsusis operos solistas.
Tuo įsitikinome ir vakar vykusiame koncerte, skirtame Laisvės gynėjų dienai paminėti.
Sausakimšoje „Saulės“ koncertų salėje kartu su atlikėjais vieningai dainas dainuojančių žiūrovų netrūko. Juolab, kad scenoje buvo atliekami kiekvienam iki skausmo žinomi kūriniai – E. Masytės „Laisvė“, G. Tautkaus „Tėvynė dainų ir artojų“, G. Abariaus „Šaukiu aš tautą“, „Dieve, laimink Lietuvą“ bei daugelis kitų. Scenoje pasirodė Vytautas Juozapaitis su dukra Ieva Juozapaityte, trimitininkas Ignas Vaišnoras, Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas Linas Balandis) ir Šiaulių pučiamųjų orkestras (meno vadovas ir dirigentas Sigitas Vaičiulionis, dirigentas Gediminas Brūzga). Puikią programą į vientisą muzikos ir poezijos reginį, kuriame meilė savo gimtinei susiliejo su skausmu ir pasididžiavimu, sujungė Kazio Bradūno ir Henriko Radausko eilės, kurias įtaigiai skaitė Šiaulių valstybinio dramos teatro aktorė Nomeda Bėčiūtė.
Ne vienam klausytojui suvirpėjo širdis, prisimenant istorines 1991-ųjų akimirkas. Jas puikiai pamena ir pakalbintas maestro V. Juozapaitis:
„Tas bolševikinių sovietų tankų vikšrų girgždesys, kurtinantys jų patrankų šūviai, „kalašnikovo“ automatų trosuojančios kulkos, dūžtantys aplinkinių taikių gyventojų namų langai, pulkas žmonių, tvirtai rankomis susikabinusių ir keliais žiedais apjuosusių TV bokštą, su žodžiu „Lietuva“ lūpose ir gerklėse, iki paskutinės minutės nesitraukusių, kol neprasidėjo gyva „mėsmalė“. Tos iš apmaudo ir neteisybės, bet nepasidavusių savo šalies gynėjų ašaros – visa tai gyva tiek mano, tiek ir mano žmonos Eglės, su kuria tąsyk buvome tų įvykių epicentre. Gyvos širdyse ir mintyse kasdien ir kiekvieną kartą, kai tenka pravažiuoti pro TV bokštą ar praeiti pro Seimo rūmus, kurių gynyboje dainuodami dainas ir dalindamiesi karštos arbatos puodeliais praleidome kelias paras.“
Tomis dienomis savo vienybe tautiečiai įrodė sau ir visam pasauliui, jog esame verti laisvės, kurios daigai tąkart ir sudygo. Vytautas pabrėžia, jog mes visi turime nepamiršti, kad laisvė – tai ne tik teisės, visų pirma tai – pareigos:
„Suprantu, kad jauni žmonės, niekada negyvenę toje baimėmis ir melu grįstoje prievartinėje valstybėje sunkiai įsivaizduoja tokią būseną. Ir ačiū Dievui! Tačiau visi mes neturime pamiršti, kad laisvė nėra kažkieno iškovota ir padovanota duotybė. Laisvė yra kasdieninio mūsų gyvenimo atspindys ir jos turime ir turėsime tiek, kiek patys to nusipelnėme. Branginkime ir puoselėkime bei kasdien būkime pasiruošę Ją apginti! Ir tevienija mus mūsų laisvės dainos, prieš kurias bejėgis bet koks žmogžudiškas ginklas“.
Gimusi jau nepriklausomoje Lietuvoje solistė Ieva Juozapaitytė pripažįsta, jog išties buvimas „laisvės vaiku“ yra laimė ir atsakomybė vienu metu:
„Tik nuo mūsų priklauso šalies ateitis. Esu laimės vaikas, jog gimiau tokioje laisvoje Lietuvoje ir dar spėjau patirtį tą patriotizmą, kuris diena iš dienos vis dar dega mūsų šeimos širdyse. Tad nepamirškime, kodėl mes esame laisvi ir būkime dėkingi tiems, kurie dėl to kovojo“.
Laisvė – yra kasdienio mūsų gyvenimo atspindys ir jos turėsime tiek, kiek patys nusipelnėme. Todėl vertinkime ir branginkime Ją, didžiuokimės galėdami laisvai kalbėti gimtąja kalba, laisvai reikšti mintis, savo nuomonę, mėgaukimės laime pažinti pasaulį, jo žmones ir neišsemiamus galimybių klodus! Jei praleidote progą sudalyvauti šiame nuostabiame renginyje, kviečiame peržvelgti koncerto akimirkas, kurias įamžino fotografas Artūras Staponkus.
Koncerto akimirkos | fotografas Artūras Staponkus.