0re sukasi ir krenta nedidukės, lengvutės snaigės. Iš pradžių matome ploną sniego sluoksnį ant žemės, bet po keleto valandų didžiulis sniego sluoksnis tampa klampia baltąja bėda. Šaltas, negailestingas žiaurumas taip pat didėja žmogaus sieloje, kol prasiveržia šiurpinančiais darbams. Ne kokie nors monstrai iš kitos planetos stebina visą kraštą negailestingumu, jų sąžinė tyli, kai jie kėsinasi į jaunos merginos gyvybę, kai nesudreba ranka kankinti ir nutraukti mažučio vaiko gyvybę. Tokie žmonės ne plėšrios vilkės, o moters palydėti į gyvenimą, ne tamsioje oloje augę, o tarp kitų žmonių – kažkieno vaikystės draugai, bendraklasiai, bendradarbiai. Žmogus ateina į šį pasaulį mylėti ir būti mylimu. Tad kaip sudygsta žiaurumo daigai širdyje, nuo kokios aukštumėlės ir kas paridena žemyn sniego gniūžtę, kuri besirisdama žemyn, virsta grėsmingu kamuoliu?
Bėda atsiranda tada, kai‘ ugdant žmogų, iškeliami ne tie tikslai, atmetamos tradicijos, sumenkinami auklėtojų autoritetai arba keliami vienadieniai tikslai, nesidomint perspektyva. Antai girtuoklių pora nusprendžia – turėsim vaikų – gausim socialinį būstą arba mokykla neranda kitos išeities, kaip palaukti kol blogo elgesio mokinys sulauks šešiolikos metų ir tada galės juo atsikratyti. Tyla nėra gera byla, kai kalbame apie vaikų ugdymą. Tačiau dėl mokyklos ar tėvų ramybės daug kas nutylima, daug ko stengiamasi nepastebėti, nes nenorima atviromis akimis pažiūrėti ir įsitikinti, kad ugdytojas, turėtų skirti daugiau pastangų tam, kurį jam patikėjo likimas.
Abejingumas, nuoskaudos, bejėgiškumas prieš bendraamžių reketą ir patyčias – tai tos gniūžtės, kurios virsta didžiuliais neapykantos kamuoliais. Vaikams trūksta bendravimo su suaugusiaisiais. Todėl pastebimas nedraugiškas bendravimas su bendraamžiais. Maža rankutė pila į akis kitam smėlio dėžėje žaidžiančiam vaikui dėl to, kad auklėtoja kalba su kita auklėtoja, niekas nepaglosto galvelės, nepriglaudžia, jei ir nusišypso – ne mamos tai šypsena. Kieme kokio nors Joniuko nepašnekina kaimynai, nemato mokytoja, o mama dovanoja dėmesį iš kalėjimo grįžusiam sugėrovui. Jis, buvęs pastumdėliu įkalinimo įstaigoje, tampa supermenu prieš vaiką ir moterį, kurių duoną valgo.
Nėra gera nuostata, kurią išugdo šeima, jog jie yra garbingo sluoksnio žmonės ir jei kokia mokytoja, nevykėlė, uždirbanti grašius, drums ramybę pastabomis apie vaiko elgesį – ją galima nuraminti. Tėvai demonstruoja galią prieš mokytoją, atžala prieš bendraamžius. Daug kalbama apie mokinius olimpiadų nugalėtojus, anksti atskleidusius techninės kūrybos, muzikinius, sporto gabumus. Bet yra ir mokinys, kurį suaugusieji paženklino nemalonaus vaiko ženklu ir nukreipė jo saviraišką blogio ir bjaurumo link. Jei jo nepastebėsime, sunoks kartūs vaisiai.
Sakoma, kad vaikus, paauglius į blogio kelią pastūmėja blogi draugai, blogi pavyzdžiai. Negalima ginčytis, kad tai netiesa. Dažniausiai pamėginti alkoholio, parūkyti žolytės pasiūlo bendraamžiai, įtikina, kad šaunu prilupti vaizduojantį pirmūną, drąsu pasigauti pirmokėlį ir tyčiojantis parodyti, kad esi stipresnis, pranašesnis. Dar neįvyko sunkių, sukrečiančių įvykių, bet jau kalbama apie mokyklos lyderius, kurie verčia kitus nesimokyti – blogis lipnus… Tada tenka galvoti apie motyvavimą, nejaugi besikeikiantis nepraustaburnis sugeba įveikti padorius ugdytojus ir sugalvoti įdomesnių paskatų.
Tačiau yra iš pažiūros dorų, gražiai gyvenančių žmonių, kurie reaguodami į laikmečio ritmą, konkurencijos baimę, socialinių garantijų stoką – neigiamą psichologinį poveikį grąžina su palūkanomis. Reikia pakelti algas iš vidinių resursų. Vadybininkas turi kažkam atimti darbą, laimę, džiaugsmą, sugriauti ateities planus. Reikia, tai reikia, bet tas veiksmas nelieka be pėdsakų jo dvasioje. Tūlam vykdytojui atrodo, kad visa bendruomenė juo piktinasi ir jis bando pasipiktinimą įveikti baime. Tas reiškinys plinta ir jo nenorima matyti. Netgi pudruojamas teorijų pudra: nėra pastangų iki socialines problemas keliančio lygio atpiginti darbą, nereikia mąstyti, kaip sušvelninti nereikalingu tapusio žmogaus likimą, tik būtina atsikratyti tinginiais.
Tą teisėtumo kaukę vilkintį žiaurumą patiria vaikai. Reakcija į skriaudą, žiaurumą būna noras atkeršyti, nors tas kerštas ir sudegina keršytoją.
Baimė priverčia šypsotis tam, kam reikia, nekalbėti, ko nereikia, tačiau mintis, nuovargis, pažeista savitvarda lieka ir apie save kuria įtampų lauką., kuris itin pažeidžia vaikus. Jie slepiasi nuo ateities, socializacijos užsitęsusio nebrandumo būsenoje su neatsakingu elgesiu, su nenoru mąstyti apie vienokio ar kitokio elgesio pasekmes.
Visi turime rūpesčių, vis mažiau lieka laiko privačiam gyvenimui – nebėra kas pasako:
- Jėga duota kurti, silpnesnį apginti. Negražu skriausti mergaitę, bjauru, kai ginčijantis rėkaujama, tiesa nėra įrodoma smūgiais.
Sakoma, kad mokykliniai metai – laimingiausi metai. Tačiau tai ir prarastų svajonių, nusivylimo savimi, savo gebėjimais, savivertės menkėjimo metai. Tai nėra gera būsena ir palieka dvasioje pėdsakus. Jei šalia pasimetę, orientyrus gyvenime praradę tėvai ( mokiausi, turiu išsilavinimą, esu niekam nereikalingas), mokytojai netikri dėl rytdienos, psichologas ieško blogų genų, socialinis darbuotojas gali nutraukti įprastus ryšius su aplinka ir nukreipti, nežinia ar į palankesnes sąlygas, kas gali suteikti optimizmo. O pesimizmas labai dažnai pasikviečia žiaurumą.
Kai žiaurumo aktas įvykęs, nei linčo teismas, nei griežta bausmė už nusikaltimą nusikaltimo pasekmių nebepanaikina. Todėl svarbu sulaikyti mažą dar daug blogio padaryti negalinčią ranką, beriančią kitam vaikui į akis smėlį ir pabandyti suprasti, kodėl dygsta žiaurumo daigai.
