Kalendorinės vasaros pirmąją dieną minima Tarptautinė vaikų teisių gynimo diena,. Ji minima nuo 1950 metų kasmet birželio pirmąją. Vaikai turėtų būti pati laimingiausia pasaulio „ tauta“. Tačiau tokios nelaimės, kaip karas, geriamojo vandens stoka, skurdas, nederlius, pavojai dėl stichinių nelaimių užklumpa ir mažus, ir didelius.
Ne ką mažiau negu stichinės nelaimės vaiką žlugdo nedarna tėvų šeimoje, betėvystė, esant gyviems tėvams, nesąžiningumas vaiko atžvilgiu. Pastaraisiais metais sužinome apie kraupias tragedijas : vaikus žaloja tėvai, patėviai, bendramoksliai, atsikratoma vos gimusio vaiko, narkotikais ir alkoholiu nuodijami dar negimę kūdikiai.
Matome nužmogėjimo raišką. Sužinome apie įvykusias tragedijas , patraukome pečiais, nusistebim ir užmirštame. Tačiau nužmogėjimas gali aplankyti kiekvieną iš mūsų.
Todėl verta pamąstyti, kas atsitiko, ar nereikėtų keisti mąstymo ir požiūrio į vaikų ugdymą. Suaugusieji net neįsivaizduoja, kaip mažas žmogutis stebi mus suaugusiuosius, mūsų žodžiai, poelgiai, pavyzdys lemia, koks užaugs žmogus. Smulkmenų, bendraujant su vaikais, nebūna.
Pasodinsime mažoje širdelėje egoizmą, užgaidos, agresija pati užaugs. Paprotink darželinuką, kad grupėje duok visiems nenusileisk… Tegu nelenda. Metai prabėgs ir vieną gražią dieną suvoksite, jog turite rankų nesuvaldantį paauglį. Gyvenate įtemptu ritmu, skubate. Išvejate iš virtuvės padėti norintį mažylį. Jis nebe sugrįš. Baltarankiui bus tikra tragedija, kai nebus šalia žmogaus, kuris aptarnauja. Išeinantį į vakarėlį įspėkite paauglį ar paauglę – tik neįsitaisykite vaiko, pražudys gyvenimą ir taip suformuosite nuomonę – vaikas blogis, kliūtis smagiai ir nerūpestingai gyventi. Bet gyvenimas, kai siekiame tik malonumų, vengiame pareigų, išliekame nesubrendėliais net po keturiasdešimties ir daugiau metų – laimės neatneša.
Abiturientus į gyvenimą palydime restorane – ne mokykloje, neišmokome švęsti švenčių kartu su šeima- nušluojame kelius nelaimei ateiti. Skubame, daug valandų praleidžiame darbe, nesugebame ištarti ne vakarėlių be antrųjų pusių organizatoriams – namai tampa tarsi viešbučiu, dvasiniai ryšiai nutrūksta, išblėsta vaikų troškimas pabūti su tėvais, ieškoma nuotykių paupiuose, paežerėse, namuose, kur nėra suaugusių žmonių – iš ten ateina blogos žinios.
Pasaulis kupinas įtampų, daugybė prekių siūlo paaugliams pirkti apsvaigimą nuo garso, cheminės medžiagos, paauglių gatvės lyderiai skatina patirti, kuo daugiau nuotykių. Todėl įsitikinimas, jog jaunystė skirta šėlionėms – pavojingas. Jūsų paauglys vaikas lengvai gali tapti nebepajėgus siekti kitų gyvenimo pakopų. Todėl balta močiutės dovanota staltiesė neturi dulkėti kažkur komodos ar spintos kampe per šventes. Vaikas negali būti ugdomas be ruošimosi šeimos šventėms šurmulio, be šventinių palinkėjimų, gražių tradicijų ir buvimo visiems kartu. Namai turi būti atviri vaiko draugams, bet vaikai ir jų draugai taktiškai turi būti mokomi namų taisyklių.
Jie, mūsų vaikai, ateina į pasaulį, negalėdami pabėgti nuo pavojaus, apginti savęs. Kiekviena jų ląstelė nori, kad gyvybę dovanoję tėvai apsuptų šiluma, gerumu , meile. Jie moka taip gražiai nusišypsoti, prieš nugrimzdami į sapnus. Mažylis ,siekiantis putnia kojyte barškučio, bandantis pakeliauti po pasaulį su vaikštyne, linksmai ropojantis, plojantis katučių, kodėlčiukas, klausinėjantis apie daugybę dalykų, rimtas, susikaupęs sunkiai nulaikantis beveik tokio pat aukštumo kaip ir jis pats kardelių puokštę, žengiantis į mokyklą – tai namų laimė, likimo dovana, kurią reikia puoselėti, tobulinti, išugdyti, kad užaugęs kurtų gėrį.
Dažnai tenka užsukti į kaimelį aplankyti giminių. Jame nebėra mokyklos, vaikų darželio, mokyklos parduotuvės, rinkiminės apylinkės. Sodyboms gyvybės bando suteikti septyniasdešimtmetį peržengę senoliai. Sodybose nejaukiai tylu -–nėra vaikų juoko, klegesio. Tik tarsi kaimelio atgimimo vilties simboliai kiemuose matyti senolių gražiai sumeistrautos, su meile spalvingai dažytos supynės ar nepigiai kainuojantys batutai. Rodos ir saulė skaisčiau nušvistų, jei keliuku atbėgęs mažylis atvertų vartelius, kieme apkabintų jo pasitikti atėjusius senelį ir močiutę, nuskambėtų susitikimo džiaugsmo šūksniai. Bet seneliai anūkais džiaugiasi tik, juos matydami kompiuterio ekrane, besišypsančius svetimos šalies miestų fone.
Kaimelio gyventojai ilgaamžiai, matyt, todėl, kad gyvena viltimi, jog kaimelis atgims, susigrąžins tą nepakartojamą gyvumą, kurį teikia vaikai ir atgys kiemo supynės, prisipildys džiaugsmo kiemai, keliukai, aikštė.
Vaikų šventės proga norėtųsi palinkėti, jog visi susitelktume prieš nužmogėjimo proveržius, suvoktume, kad laimė ne tik pramogos, pirkiniai, malonumai, bet ir gebėjimas kažkuo rūpintis, diegti gerąsias savybes, būti atrama savo vaikams ir senatvėje patirti, jog geri daigai buvo pasėti vaikų sielose ir gražiai suvešėjo.