Žmonių kultūrose laidojimo papročiai ir ritualai yra tokie pat seni ir ilgalaikiai, kaip ir žmogaus buvimas žemėje. Iki šiol dauguma iš anapilin išvykstančių žmonių turi paskutinį norą – būti kremuotiems ir palaidoti urnoje. Šiandien 30-40% kremavimo atvejų yra Europoje ir JAV. Kremavimas yra labai populiarus kai kuriose Europos šalyse, pavyzdžiui, Skandinavijoje, kur kremavimas siekia net 75 proc. mirusiųjų.
Tuo pačiu metu kremavimo tradicija Lietuvoje yra labai nauja, o krematoriumai buvo įkurti tik 2010 m. Krematoriumus Europoje statėme paskutiniai, nors šiandieninėje Lietuvos teritorijoje palaikų deginimas buvo įprastas ritualas nuo V iki XIV a. Tiesa, pelenai šiuo laikotarpiu buvo pilami tiesiai į kapų duobes arba iškastas urnas, ir tik kai kur archeologai iškasė molinių urnų liekanas. Tačiau moliniai urnų kapai akivaizdžiai yra turtingųjų tradicija, o kartu su brangių kostiumų liekanomis buvo rasta arklių ir balnų.
Nėra vieno nustatytos laidotuvių ar laidojimo ceremonijos formato
Šiems procesams daugiau įtakos turi laidojimo urnomis etika ir artimųjų išsakomas atsisveikinimo „scenarijus“. Tačiau populiarėjant kremavimo paslaugoms, atsirado ir naujos tradicijos.
Įprasti ir vis labiau paplitę urnų šarvojimas, o kremuotos urnos pargabenamos atgal į gimtuosius miestus, o artimieji turi galimybę palikti gėlių šarvojimo salėje ar uždegti atminimo žvakutes mirusiajam pagerbti. Taip pat dažnai salėje skamba muzika, o velionio gyvenimo nuotraukos gali būti rodomos projektoriaus ekrane. Tada urna su palaikais palaidota kapinėse arba dedama į kolumbariumo rūsį. Taip pat populiarus artimųjų pasirinkimas, kai urna iš krematoriumo grąžinama į namų bažnyčią ar kitą kulto vietą, kurioje laikomos mišios už velionį. Iš ten, lydima dvasininko, urna keliauja į kapines.
Retas atvejis, kai velionio kūnas būna šarvojamas ir tik atsisveikinus su artimaisiais išvežamas kremuoti. Tokiu atveju urna po kremavimo vežama laidoti. Tai visiškai nauja, tačiau jau kurį laiką artimieji taip pat norėjo savo atsisveikinimo ceremonijas atlikti gamtoje, gryname ore. Urna būna papuošta gėlėmis ir pastatyta ant stulpo. Pasirūpinama muzikiniu fonu, dalinamasi velionio atminimu, galiausiai urna išsiunčiama į kapines.
Kaip laidojamos urnos?
Priešingai nei atsisveikinimo ceremonijose, kuriose yra erdvė improvizacijai ir naujovėms, laidojimas lietuviškose urnose vyksta pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Numatyta, kad kremuoti palaikai gali būti sandarinami trimis būdais: krematoriume įdedant tik į kapsulę, įdedant į urną su pelenų kapsule viduje arba naudojant tik urną be kapsulės. Užsandarinant kapsulę ar urną, į ją su pelenais įdedamas ne ilgiau kaip 50 metų galiojantis kremavimo žetonas. Perdavus kapsulę ar urną atsakingam asmeniui pasirašyti, krematoriumas išduos kremavimo žetoną su įspaustu kremavimo registracijos numeriu.
Pelenus uždarius urnoje ar kapsulėje, juos galima laidoti dviem būdais
Pelenus uždarius urnoje ar kapsulėje, juos galima laidoti dviem būdais – laidojimo vietoje, kapinėse arba laikant kolumbariume. Lietuvos įstatymai draudžia platinti pelenus gamtoje, jūroje ar vidaus vandenyse, kaip ir urnas laidoti už kapinių ribų, o namuose urnas su artimųjų pelenais galima laikyti tik iki 3 mėnesių. Duobė, kurioje užkasti pelenai su urnomis ar kapsulėmis, turi būti ne mažesnės kaip vieno metro gylio ir kiek daugiau nei pusės metro pločio. Urnas skirtas laidojimui rasite čia. „Anaka“ pasirūpins tinkama urna jūsų artimajam, galima rinktis įvairias urnas pagal skonį ir kainą.
