Kur begyventų žmogus jo poreikiai panašūs. Jam reikia, kad kažkas patikimas pamokytų, kaip saugiai naudotis interneto paslaugomis, pasiklausti patarimo, kai išmanus namų draugas ima streikuoti, žingsniuodamas sutrypta slidžia kelio danga paslysta ir patiria traumą tiek megapolyje, tiek nedideliame kaimelyje. Vyresnio amžiaus žmonėms su kraujotakos sutrikimais nėra lengva nusivalyti langus, gartraukius, užkabinti švarias užuolaidas, nuvalyti dulkes nuo lempų gaubtų ar aukštų lentynų.
Elektra trenkia visur vienodai, kaimo buityje yra daug darbų, kurie būtini, bet nesaugūs – tai ir malkų ruošimas, nudžiūvusių medžių pjovimas, šienavimas vietovės pakraščiuose, kur gali pasitaikyti ir gyvatė, ir nuodingas vabzdys. Net jaukiausias gyvulys nėra prognozuojamas, o jei jis turi ragus ir kanopas.
Atsitikus traumai, gyvybė ir traumos poveikis priklauso nuo to kaip greitai bus suteikta pirmoji pagalba. Felčerio kabinetai vis dažniau būna uždaryti – dėl gyventojų sumažėjimo gyvenvietėse, teigiama, kad neapsimoka laikyti mediko be reikiamo darbo krūvio. Tai gal racionalu būtų rengti platesnio profilio darbuotojus, kurie teiktų ir medicininį aptarnavimą, ir dirbtų socialinį darbą, teiktų socialines paslaugas.
Ne į vieną šeimos kroniką galime įrašyti – tėvukas iškeliavo iš šios ašarų pakalnės, pargriuvęs šiltnamyje, kur karštą vasaros dieną laistė pomidorus, rado jau atšalusį sode, nebegrįžo iš pievos. Arba grįžo iš laukų, blogai pasijutęs, medikai vežė ten ir ten, ir dar kitur. Nebeparvažiavo…
Nėra gerai, kad sumanęs apsipirkti ar apsilankyti pas gydytoją senolis , artėjantis prie devintos dešimties sėdasi už vairo. Kitos išeities nėra. Keleivinio transporto maršrutai uždaromi vienas po kito. Prasidėjus mokymo įstaigų tinklo optimizavimui ir koncentravimui didžiausiuose miestuose – mažos gyvenvietės neteko judriausių keleivių – jaunimo. Infrastruktūra susiaurėjo. Antai maršrutai – Klaipėda – Šiauliai ir Šiauliai Klaipėda tapo nuostolingi ir buvo uždaryti. O Rietavo savivaldybės vietovių žmonės tapo dar labiau atskirti nuo savivaldybės centro ir didesnių miestų, atriboti nuo jų kultūrinio gyvenimo ir įtakos, skatinančios pažangą.
Labai sudėtinga nuspręsti, kad nebereikalinga kaimo mokykla. Juk daugelyje vietovių kaimo mokytojas dirba ne tik su moksleiviško amžiaus vaikais, bet ir puoselėja tradicijas, organizuoja edukacinius renginius yra kultūros ambasadorius. Čia vėl reikalingi platesnio profilio specialistai, ne tik edukologai, bet ir kultūros vadybininkai.
Teigiama, kad tokių mokyklų mokinių parengimas prastesnis. Bet mokytoją galime apginkluoti išmania technika ir priemonėmis, kurios teikia galimybes taikyti pačią pažangiausią ugdymo metodiką. Na o rezultatai priklauso ne tik nuo mokyklos, bet ir visos kultūrinės aplinkos, kuri daugelyje vietovių apverktina.
Bandymai panaikinti tą, aną, kitką – siauro mąstymo išdava. Reikėtų ne taupumo, prarandant pastatus, susisiekimo galimybes ir paslaugas, o tuo pačiu ir gyvenviečių patrauklumą, bet vengti gilinti užkampių buitį ir priimti sprendimus, kurie ne mažintų gyvenimo sąlygų skirtumus įvairiose vietovėse, bet didintų. Panaikinus viena, nyksta ir kita, o atkurti yra nelengva.
Todėl, jei mokykla nepasiekia reikiamų rezultatų, kodėl nepasiūlyti kažkada egzistavusių nuotolinių mokyklų prie periodinių leidinių, kurios padėtų mokiniui papildomai mokytis ir gauti pažangiausią mokymą. Ir mokytojo, ir medicinos darbuotojo, socialinių paslaugų teikėjo, zootechniko, veterinaro, agronomo veikla kaimo tipo gyvenvietėse turi ypatingą specifiką, tai kodėl mažesniuose miesteliuose nekurti kolegijų padalinių, rengiančių plataus profilio specialistus kaimo vietovėms, praktikos bazių studentams?
Kodėl neatidaryti vaikų darželių su itin geru lavinimu ir sveikatinimo programomis.? Kodėl taupumo priemonės atskiria jauną žmogų nuo gimtinės bendruomenės, silpnina jo ryšius su tėviške tol, kol jie visai nutrūksta. O tada prireikia naujo etapo infrastruktūrai mažinti. Gal tada reikėtų kaimo vietovių gyventojams, kurių buitis sunki dėl paslaugų neprieinamumo, skirti kompensacijas dėl to, kad jiems neapsimoka teikti tų viešųjų paslaugų, kurias turėtų gauti įnešęs savo indėlį į bendros gerovės plėtrą bet kuris mokesčių mokėtojas.