Kai valstybės biudžete trūksta lėšų socialinės sferos darbuotojų algoms padidinti, rinkiminiams įsipareigojimams įvykdyti, jų karštligiškai ieškoma, bet ne visada ten, kur derėtų ieškoti. Anglijoje, turtingesnėje, negu Lietuva šalyje, savivaldybės ir jų gyventojai svarsto iškilmingiau ar paprasčiau švęsti šventes, reikia ar nereikia fejerverkų.
Pas mus lėšų trūkumas normalizuoti pedagogų, gydytojų, socialinių paslaugų teikėjų, bibliotekininkų atlyginimus nėra kliūtis organizuoti pompastiškus renginius. Nereikalingos iniciatyvos keisti miesto žaliuosius plotus, abejotinų projektų rėmimas, kvalifikacijos kėlimo renginiai, ne visada susiję su tiesiogine darbine veikla ir daugybė dalykų ryja lėšas. Jų neatsisakoma.
Tačiau žvelgiama į privačias mokyklas. Visuomenė kenčia nuo eruditų trūkumo. Jiems išugdyti reikia mokyklos, kurioje vyrauja normalus mikroklimatas, mokytojas turi motyvų dirbti – mokinys taip pat. Valstybinėje mokykloje mokytojo darbas pernelyg reglamentuotas, unifikuotas, standartizuotas. Čia per daug perteklinės ( selektyvios) kontrolės. Didelės klasės – nepalankios mokymui ir mokymuisi. Valstybinėje mokykloje pragyvenimo šaltinį užtikrina atidirbtos darbo valandos, neambicingas būdas, diplomatija, bandant išvengti mobingo.
Neformali ydinga hierarchija visus kolegas kartais ir mokinius surikiuoja į tam tikrus langelius. Autoritetas – nenusipelnomas, bet skiriamas. Privačioje mokykloje tėvai supranta išsilavinimo reikšmę, jie neinvestuoja nemažų lėšų, kai vaikas nelinkęs mokytis. Nemažas mokestis už mokslą mokytojus įpareigoja kokybiškai mokyti. Duoną ir darbą lemia rezultatas. Joks privačios mokyklos šeimininkas neorganizuos klasių su tokiu mokinių skaičiumi, kad jiems trūktų dėmesio, kontrolės, galimybių individualiam darbui. Čia remiamas iniciatyvus, išradingas mokytojas.
Todėl privačios mokyklos gali būti naujų idėjų, naujų metodikų lopšys., kurios pamažu įsilieja į visą Lietuvos švietimo sistemą. Privati mokykla skatina valstybinę pasitempti – tad kam jos reikia? Tegu žino gabūs mokiniai, jog nuo prastos mokymo ir auklėjimo metodikos niekur nepabėgs. Žinome, kad jautrios sąžinės, turintys svajonę mokyti ir išmokyti, neprigyja valstybinėse mokyklose. Privati mokykla jiems užuovėja, alternatyva kitaip dirbti, negu valstybinėje mokykloje ir išsaugoti savo turimą profesiją.
Geram sodinukui reikia geros dirvos, dėmesio, paskatinimo. Ar jis tai gali gauti mokymo konvejeryje, kur nesprendžiamos metų metais esminės problemos. Gabūs mokslui vaikai būna fiziškai silpnesni, jautresni, pažeidžiami, juos blogiau toleruoja paauglių bendruomenės. Kodėl nuoskaudos, patyčios, išbandymas nepritapimu prie bendros moksleivių masės turi sužlugdyti talentą dar užuomazgoje?
Ar sąžininga iš tėvų, norinčių išugdyti visuomenei vertingą žmogų ir investuojančių daugiau lėšų į vaiko išsilavinimo kokybę, atimti tą paramą, kurią valstybė skiria visoms šeimoms. Kuo tokių lėšų taupytojų mentalitetas skiriasi nuo vaikėzo, šaukiančio mokyklos koridoriuje „duokim į galvą tam inteligentui“ mentaliteto? Ar galime tikėtis mokyklų pažangos, jei geresnis, kūrybingesnis darbas nuvertinamas?
Pagaliau, ar paskaičiavo kas, kiek sutaupytų lėšų nusineš bedarbių pašalpos, kai be paramos užsidarys ne viena privati mokykla. Kiek kasdien nuostolių turės visuomenė, kuriai trūksta eruditų.
Mindaugas Jonušas
