Fotografės Juditos Šumnauskaitės kūrybos tikslas, ne visada džiugią kasdienybę praturtinti fotokamera užfiksuotu mus supančio pasaulio grožiu. Sėkmingas kadras jai atrodo tas, kuris pranoksta autoriaus vaizduotę. Ją žavi knygos, laki rašytojų fantazija, jai beskaitant, atsiranda noras visa tai, kas pasakojama žodžiais, papildyti vaizdais. Ieškodama savo kūrybos krypties, Judita išbandė gamtos, urbanistinę fotografiją, dabar gilinasi į privačių fotosesijų ypatumus. Ji sutiko pokalbio metu su jai būdingu kuklumu atskleisti fotografo profesines paslaptis, techninių sprendimų paieškų detales, kūrybos laboratorijos džiaugsmus ir atradimus, kurie pareikalavo pastangų ir laiko. Intriguojantis interviu nepaliks abejingų.
Kaip prasidėjo jūsų kelias į fotografiją?
Mano kelias į fotografiją prasidėjo nuo pat vaikystės. Mėgdavau peržiūrinėti senas močiutės ir tėvų nuotraukas, stebėdavau juose esančių žmonių emocijas. Bėgant laikui, ir mano rankas pasiekė pirmasis telefonas, turintis kamerą. Pirmieji mano modeliai buvo augintiniai. Manau, kad čia ir prasidėjo mano kelias į fotografiją, nors pati to dar visiškai nenumaniau. Po to teko džiaugtis ir skaitmeniniu fotoaparatu, su kuriuo fotografuodavau viską, kas pasimaišo mano kelyje, ieškodavau tinkamo kampo nuotraukai, tačiau negaliu nepaminėti, kad su šiuo fotoaparatu kurdavau ir vaizdo filmukus. Taip ir bėgo metai, tobulėjo mūsų turimi telefonai, bei jų kameros, taipogi tobulėjau ir aš kaip žmogus. Visada jaučiau, kad mane domina menas, kad mano požiūris į vaizdus aplinkui būdavo gilesnis nei aplinkinių ir, baiginėjant vidurinę mokyklą ,teko rimtai nuspręsti, kuriuo keliu eisiu. Pasirinkau tai ko prašė mano širdis- laikinoms akimirkoms suteikti amžinybę.
Kodėl tapote fotografe, o ne medike, ne inžiniere?
Savo ateitį kuriame mokykloje, nuo pat mažens mums bando įteigti, kad reikia mokytis kuo geriau, kad turėtume gerą profesiją ir jos suteikiamus stabilius finansus, tačiau aš visada buvau neigiamai nusiteikusi prieš vaikų vertinimą pažymiais. Taigi, niekada ir nesistengiau dėl pažymių, stengiausi tik dėl savęs. Niekada neskyriau daug laiko matematikai, belikus pusmečiui iki egzaminų atsisakiau laikyti biologiją, pasilikau tik lietuvių kalbą, dėl kurios tikrai stengiausi.
Mane žavėdavo autoriai, jie tiek daug jausmų perteikdavo savo kūriniuose, norėdavau ir aš tą patį padaryti, tik ne žodžiais, o vaizdais. Galbūt egzamino ir neišlaikiau taip kaip norėjau ir tikėjausi, tačiau visi kūriniai mano atmintyje yra ir šiuo metu, jie mane įkvepia. Taip pat įkvėpė ir pasirinkti fotografiją. Daugybė žmonių renkasi mediciną, nes nori finansiškai stabilaus darbo, tačiau dažnai girdėdama blogas naujienas apie Lietuvos socialinį gyvenimą, nusprendžiau pasirinkti sritį, kurioje galėsiu skleisti amžiną grožį pasauliui.
Kaip patartumėte kurti savo sėkmės istoriją?
Sėkmės istorija… jų būna labai skirtingų. Vieniems jas sukuria tėvai, kai tu, vos baigęs mokyklą, jau turi nuosavą verslą, o kiti vargsta patys metų metus, kol pasiekia savo asmeninę šlovės valandą. Kodėl sakau asmeninę, todėl kad kiekvienam sėkmė taip pat skirtinga, vienam ji bus sulaukus pirmojo kliento, kitam tik tada kai pasieks pasaulinio žinomumo. Aš savo sėkmės istorija kol kas tikrai negaliu dalintis, nes jos dar nesukūriau. Tam reikia labai daug laiko ir pastangų, tenka atiduoti visą save, jausti didžiulę aistrą savo veiklai. Galiu tik pasidžiaugti, kad mane labai palaiko mano tėvai ir mano vaikinas, kurių dėka ir suteikiama motyvacija judėti pirmyn – tikrai pasieksiu visus savo užsibrėžtus tikslus!
Geriausias kadras gaunasi kai?
Aš savo kadrus įvardiju geriausiais tada, kai vaizdas jame pranoksta vaizdą, kurį buvau sukūrusi savo vaizduotėje prieš fotosesiją. Aišku neapsieita ir be nustatymų, kuriuos reikia pasirinkti, atsižvelgiant į fotosesijos vietą, aplinkui vyraujantį orą, bei idėjos įgyvendinimą. Taip pat privalu įvertinti visas subtilybes, tiek iš fotografo pozicijos, tiek iš modelio. Mes, fotografai, privalome pastebėti kiekvieną smulkmeną, nuo kojų iki plaukų galiukų, kad viskas atrodytų nepriekaištingai. Kiekvieną kartą fotografuodama, stengiuosi, kad kadrai būtų geriausi, vienas geresnis už kitą, kiekvieną iš jų įsivaizduoju mintyse ir tik tada bandau jį perteikti. Ne paslaptis, kad viską galime patobulinti Photoshop programa, jos subtilybes būtina žinoti kiekvienam fotografui, tačiau ir stengtis, kad kuo mažiau jų prireiktų panaudoti kadruose.
Kaip manote jūsų užsiėmime daugiau sėkmės ar juodo darbo?
Nedrįsčiau teigti, kad būtent šis darbas yra sėkmė, jis taip pat turi ir šviesiąją ir tamsiąją pusę. Aišku kiti žmonės mato tik šviesiąją pusę, ateini, pafotografuoji, atsiunti nuotraukas ir gauni atlygį, kuris dažnai kitiems atrodo per didelis ir neužpelnytas, nes juk neva nieko sunkaus tu nepadarei. Tačiau niekas nemato to, kiek laiko praleidi galvodamas apie kadrus, niekas nemato to, kiek pastangų ir žinių tenka įdėti, kad kadras gautųsi kuo geresnis, o ypač niekas nežino, kiek valandų praleidi prie nuotraukų atrinkimo ir retušavimo.
Kiekviena detalė, kiekvienas spalvų derinys turi būti pastebėtas. Būna, kad prie vienos nuotraukos praleisti tenka dešimt minučių, būna ir tokių, kai praleidžiu valandą, o ją baigus, laukia dar ne viena dešimtis nuotraukų… Jau nebekalbu apie vaikino kantrybę, kuris turi išlaukti ištisas valandas, kol atsitrauksiu nuo kompiuterio ekrano, būna, kad tenka prie nuotraukų retušavimo vargti ir iki vėlumos. Taigi šis darbas nėra toks paprastas, kaip atrodo, pažvelgus iš šono.
Kaip tapti geru fotografu?
Manau, kad geru fotografu gimstama. Aišku būna išimčių, tačiau tai gana sunku pasiekti, kaip ir kiekviename darbe. Norint tapti geru fotografu neužtenka nusipirkti gerą fotoaparatą. Pirmiausia reikia pradėti nuo žinių gilinimo, taisyklių įsisavinimo ir praktikos. Taip pat svarbu pasirinkti savo sritį, kurioje nori specializuotis. Ir svarbiausia, manau, reikia turėti idėją, ką savo kadrais nori perteikti, kokią žinią skleisti pasauliui. Sričių yra labai daug, o kad išsirinktum vieną, reikia išbandyti daugumą. Aš pati klaidžiojau pradėdama gamtos fotografija, laikui bėgant žavėjausi gatvės fotografija, kurią praktikavau keletą mėnesių, kol galiausiai atradau save asmeninėse, o ypač meninėse fotosesijose. Kiekvienas, siekiantis tapti geru fotografu, turėtų išbandyti kiek įmanoma daugiau ir, aišku, nepamiršti iš visko mokytis. Kai taisyklės bus įaugusios mūsų mintyse, tada galėsime pradėti jas laužyti.
