Prieš kelias dienas ant skelbimų lentos kaimo aikštėje pasirodė Vitkų Hortenzijuko pieštas skelbimas, kviečiąs kaimo žmones į bendruomenės pasitarimą. Buvusiuose kultūros namuose susirinko pasitarti tokie žmonės, kokie kaimelyje buvo likę gyventi. Jų vadovė Bernadeta sušaukė pasitarimą dėl to, kad bendruomenė buvo įkurta, o toliau – stop nė iš vietos.
Reikėjo pasiteirauti žmonių, ko jie norėtų, kas jiems būtų įdomu. Įšalusio pastato, užkurta susirinkimo proga krosnis nelabai šildė. Todėl niekas nenusivilko striukių. Vadovei krito į akis kaimo pakraštyje gyvenančios Albinos aviečių spalvos striukė. Todėl Albinos nuomonės paklausė pirmiausiai, o toji ėmė dėstyti:
— Būdavo čia šokiai. Dabar mes jau ne šešiolikamečiai, tai sausi šokiai kaži kaip ne taip. Reikia padengti stalus ir pavadinti vakarone.
— Moterys ir vyrai, galvokime, kalbėkime, bet proto nepalikime už durų. Muzikantui rinkti… reikės, vedančiajam taip pat. Į kirpyklą nuvežti vaikų ar anūkų neprisiprašysi, juoksis ir nesupras, kad vakaronei reikia pasiruošti. Teks važiuoti su taksi. Autobuso jau nebėra. O dar ant stalo reikės kažko pasidėti. Kažin, ar beužteks pensijos už telefoną susimokėti,- protino kaimynus Angelė.
Gal darbelių parodą?- lakoniškai pasiteiravo vadovė.
Kokia paroda be aptarimo? Nė vienas kaimas taip nedaro. O aptarimas ar vakaronė – ta pati panelė, tik kita suknelė,- aiškino dėdė Juozas.
— Po šimts kalakutų, tai ką, gal susirinksime ir kalbėsime apie vaikų nemušimą taip, kaip televizoriuje,- pyktelėjo Bernadeta.
— Jau anūkai tuoktis ketina, kur tuos muštus ar nemuštus vaikus rasi. Nebent proanūkių atvežtų. Bet anūkai vis ant abiejų kojų gyvenime neatsistoja, kur jiems vaikai!
Laikas bėga, namuose pagalvokit, ką veiksime. O dabar pokalbis apie meilę. Vitkų Hortenzijukas padainuos šiai temai tinkamą dainą. Kvieskime į sceną mūsų bendruomenės savanorį ketvirtoką Hortenzijų. Vaike, padainuosi ir bėk namo. Pokalbis vyresniems,- paragino vadovė.
Pasiklausęs dainos ir pamatęs, kad Hortenzijukas nustraksėjo kaimo keliuku,- neiškentė nepakalbėjęs dėdė Juozas:
Ateina meilė graži, tikra, laukta, su ilgesiu, širdingumu, maloniu liūdesiu. Pasaulis pagražėja. Ji tokia nuostabi, kaip dabar girdėta daina. O tada tėvas nusuka ausį , išbara, pasako – „per anksti“. Tau devyni pavasariai širdyje, o visas kibirkštis liepia gesinti dėl mokslo, dėl to, kad dar ant savo kojų neatsistojai. Na, ir gesini. O paskui tai, kas užgesinta nebeįsiliepsnoja.
Tėvuk, va, senatvėje laiko kiek nori, vaikai išauginti, laisvas esi, kaip paukštis, tai ir kurstyk ugnį, tegu virš trobos blykčioja fejerverkai,- pasišaipė Angelė.
Nesu laisvas. Vaikų negali nepaisyti. Kokia laimė be meilės, bet jei ji primena apie save sapne ar nemigos naktį, šviečiant mėnesienai, baisu kam ir prasitarti tuoj septyniasdešimt septyni ugniagesiai puola širdies kibirkštėlę gesinti, atskubėję su draudimais, įspėjimais, piktais juokeliais. Lygiai, kaip mano ožkos tulpių pumpurus skuba naikinti.
Kada važiuosi, kaimyne, į kapines žmonos kapą lankyti. Aš senokai savo žmogaus kapelį belankiau. Gal sakau abudu kartu važiuokime? – pasislinkusi arčiau Juozo tyliai, tylutėliai prabilo tetulė Sofija.
Senatvėje pati tyriausia meilė,- lyg mokykloje išmoktą taisyklę išdrožė Serafimas, žinomas, kaip kaimo mergininkas. Dar mergininkas.
Tai, kad ne visai taip,- suabejojo močiutė Elzė, neseniai atšventusi devyniasdešimtmetį.
Dar visai nesena, tik labai susenusi ponia Ieva, nė aštuoniasdešimtmečio neatšventusi, užsnūdusi pačioje susiėjimo pradžioje, nubudo, pasišoko ir garsiai (sugedo klausos aparatas) entuziastingai šūktelėjo:
— Jau žinau, žinau! Siūlau išpuošti aikštę moliūgų žibintais. Toks mano pasiūlymas.
Žmonės ėmė skirstytis, ilgai tuščių sodybų nepaliksi, išvės šiluma, kol beprikaitinsi reikės laiko, o ir gyvuliai rūpi. Paliko buvusius kultūros namus, niekaip nepasidarančius bendruomenės namais, tikriausiai, visai ilgai žiemai kovoti su drėgme, šalčiu ir tamsa vakarais.
Mindaugas Jonušas
