Po studijų gavau paskyrimą dirbti nedideliame miestelyje. Netrukus mirė tėtis. Mama nenorėjo viena gyventi tame bute, kuris jai priminė tėtį ir išvyko į tėviškę. Ryšiai su namu, kur prabėgo mano vaikystė ir paauglystė nutrūko. Tačiau aš kartais pats savęs klausiu, ar iš tiesų nutrūko? Man kartais atrodo, jog tas mano gyvenimo laikas tebėra ir aš galiu jame apsilankyti. Pirmiausia mane pastebėtų kaimynė Liucija. Jos viena akis buvo operuota, ir tikriausiai nieko nematanti, bet antroji viską matydavo, viską pastebėdavo.
Kieme man pamojuotų Nijolė. Ji gyveno namo antrame aukšte, prie jos langų augo skroblas, kuriuo galima buvo įlipti į jos balkoną. Buvau devintokas. Nijolė metais vyresnė. Naujųjų metų naktį apledėjusiu skroblu įsikoriau į jų balkoną ir palikau gėlių vazonėlį. Nebuvo lengva išsikabaroti iš balkono, bet man pasisekė. Gėlės nušalo. Nijolės mama susibarė su kaimyne iš trečio aukšto. Ji ją plūdo už tai, kad į svetimus balkonus mėto nuvytusias gėles, o toji aiškino, kad taip nedaro. Kuo labiau aiškino, tuo labiau Nijolės motina niršo.
Duktė buvo nuovokesnė. Po to įvykio, kai susitikome laiptinėje ji įbruko į mano ranką raštelį. „Kai pamosiu prie tavo lango, eik į pilko namo kiemą, susirask suoliuką ir lauk”. Ten mes slėpėmės nuo Liucijos. Bet greitai mus ėmė pažinoti visas kiemas. Dažniausiai dalį mūsų suoliuko užkariaudavo žilas senukas su pekinuke Ava. Senukas blogai girdėjo, todėl kalbėjo gana garsiai. Su Ava burkavo lyg mylintis tėvas ar senelis. Ją gyrė, drausmino, pasakojo, kada nupirks gražų naują pavadėlį ir cypiantį kamuoliuką.
Kartą jis užkalbino mus:
– Viena jaunystė praeina, kita ją pakeičia ir atrodo, kad tos pirmosios nė nebuvo. Nijolė labai panaši į mergaitę, kuri su tėvais prieš karą išvyko į Ameriką. Mūsų šeima buvo išvežta į Sibirą. Negalėjau užmiršti savo mergaitės. Mus su Ava globoja dukterėčia. Niekas manęs taip nemyli, kaip Ava.
Ava draskydama šeimininko kelnių klešnę priminė, kad per ilgai ją palieka be dėmesio.
- Gerutė mano, senatvės draugelė. Gyvenimas mėtė ir vėtė. Bet dabar Dievulis davė man tave, kad neliūdėčiau, mano Avuliuke,- glostydamas pekinukę meiliai šnekėjo senolis.
Vieną dieną sužinojau, kad Nijolės šeima išsikraustė kitur. Nežinojau, kur jos ieškoti, praradimo jausmas kurstė mane, ką nors sulaužyti, sudaužyti, bet buvau gerai išauklėtas vaikas todėl nužingsniavau į pilko namo kiemą. Ant suoliuko buvo užrašytas telefono numeris ir mūsų vardų raidės su pliusu per vidurį. Tikra šaunuolė ta Nijolė. Blogiau buvo mano kaimynui. Kažkoks niekadėjas pagavo truputį nutolusią neatsargią, patiklią ir draugišką pekinukę. Žilagalvis sėdėjo ant suoliuko susiėmęs galvą, visas sugniuždytas, baisioje neviltyje. Ir kam pakilo ranka tokiai žiauriai išdaigai.