Važiavau autobusu pasveikinti tėvų su Velykomis. Autobusas buvo pustuštis. Patogiai sėdėjau vienas. Stebėjau pro langą tolyn bėgančius vaizdus. Kažkurioje stotelėje prie manęs klestelėjo solidi moteriškė. Pasijutau prispaustas prie lango. Ji jautėsi patogiai, kuitėsi po savo krepšius. Galop nusprendė mane pakalbinti:
— Vaikine, aš tave pažįstu. Tu gyveni tame pačiame name, kur ir Juzė.
Jokios Juzės aš nepažinojau. Todėl negalėjau atsakyti nei taip, nei ne. Bet mano pašnekovei atsakymo ir nereikėjo.
— Ta Juzė vardu Violeta. Ji kažkokia ne tokia, atrodo, moteris, kaip moteris, bet kažkokia susigūžusi. Tarsi iš tėvų namų būtų išsinešusi prakeikimą. Mes iš to pačio kaimo kilusios. Baigė daugiau mokslų negu viso kaimo jos vienmetės, bet neatrodo poniška. Turėjo seserų, bet nebuvo tikra seserimi. Buvo ištekėjusi, nežinia, ko anyta vis prie jos kibo. Abi pasenome. Kartais nusiunčiame viena kitai telefonu žinutę. Jei man taip reikėtų gyventi, išeičiau iš proto.
Aš prisiminiau, kad tikrai penktame mūsų daugiabučio namo aukšte gyveno tokia Violeta. Kartą, vieną vasaros vakarą, mums netgi teko pasikalbėti. Ji sėdėjo kieme ant suoliuko. Nežinau, kodėl ir aš atsisėdau šalia.
— Kodėl nesisveikini, kaimyne, pasiteiravo ji, – pasakiau jai „labą vakarą“.
Mačiau, kad ji norėjo išsikalbėti, bet aš neketinau būti klausytoju. Vis tik jos nepapasakota istorija pasivijo mane autobuse.
— Viskas prasidėjo nuo to, kad tėvas susipyko su „ brigadieriumi“, kuris jį amatininką vijo „normų“ ravėti ir nutarė, jog šeima iš bažnytkaimio turi persikelti į miestą, – nekreipdama dėmesio, ar aš klausausi, ar ne pasakojo bendrakeleivė.
— Vyriškis užsimauna kepurę, pasiima į kelionę lašinių bryzą, duonos kepalą ir kur nuvyksta – nepražūva. O moterį su vaikais sunku išjudinti. Todėl motina su dviem dukrom liko įprastuose namuose, sukinėjosi po virtuvę, siaurino vyresniosios dukters išaugtas sukneles, dailino jas, kad būtų gražios mažajai, ieškojo kam atiduoti šunį ir katę ir laukė žinelės, jog jos žmogus jau įsikūrė, vaikai neliks be pastogės.
Tiesa, mažoji jau ėjo į antrą klasę, o didžioji į šeštą.
Po vienerių išsiskyrimo metų visa šeima vėl įsikūrė kartu. Motina ,labai retai nuvykdavusi į miesto turgų, niekaip negalėjo priprasti, kad dabar taip ir gyvens ten, kur praeina daugybė žmonių ir vienas kitam nesako labas, o jei eini lėčiau, pasidairydamas, tave pastumia ar net aprėkia. Vos kelis žingsnius nutolsti nuo namo, lekiančios mašinos, medžiote – medžiojo tokias, kaip ji, įpratusias vaikščioti pievų takais ar miestelio keliukais, kur dulkes kėlė tik vežimų ratai. Jai, tokiai bejėgei svetimoje vietoje, reikėjo priglusti prie stipraus ir ramaus savo žmogaus. Šeimos galva Juozas jautėsi lyg nuo arklio nukritęs: čia nebebuvo jo kalvės, kur šeimininkavo jo senelis, tėvas ir jis pats. Mieste jam suko galvą inžinierius, meistras ir brigadininkas. Ten jis pažinojo žmones, kurie ateidavo į jo dirbtuvę, jei jis sutartą darbą atlikdavo greičiau, jį girdavo, ne tik užmokėdavo, bet ir saldainių dukroms nupirkdavo. Mieste jis dirbo kažkam, nežinia kam, gaudavo barti iki dienos pabaigos darbo pritrūkęs
Vakare, užvėręs namų duris, pasislėpdavo nuo keisto pasaulio. Glausdavo savo moterį, kurios artumas padėjo pabėgti, pasislėpti nuo dienos įvykių, nuramindavo, padėdavo užsimiršti.
Dukros, kurios negalėjo atsitokėti po sukrėtimo, kurį sukėlė drąsūs naujųjų mokyklos ir kiemo draugų pasakojimai apie suaugusiuosius su siaubu stebėjo apvalėjančią motiną. Joms buvo baisu pagalvoti, kad tėvas ir motina, su kuriais kiekvieną sekmadienį eidavo į bažnyčią, paslapčia elgėsi taip baisiai. O dar tokie seni.
Nežinia, kas dėjosi motinos galvoje. Kodėl dienų gale sumanė iš turgaus parsinešti maišą bulvių. Bulves parnešė, bet po poros valandų pasijuto blogai. Tėvas susiruošė ją vežti į ligoninę. Jau ne mažos dukros klykė lyg nuplaktos, nenorėjo pasilikti vienos ir neišleido tėvo važiuoti kartu. Motina išvažiavo viena, niekieno nepalydėta. Ryte atsirado mergytė.
— Nors berniukas būtų buvęs. Juozas – kaip tėvas, o dabar Juzė,- ant likimo pyko moteris.
Kad ir kaip stengėsi motina – dvi dukros buvo tikros seserys, o trečioji nepritapo ir viskas. Bet gyvenime yra daugybė taisyklių, kurios nubrėžia mūsų elgesio maršrutus.
Juzė turėjo ateiti į šeimos susiėjimus ir jausti savo nereikalingumą. Moteris tvarkė šeimos kapus, aplankydavo, jei kuri sesuo apsirgdavo. Jos lankė ją, bet viskas pernelyg dvelkė pareiga. Po kiekvieno tokio susitikimo jos sąmonėje sukirbėdavo mintis –reikėtų išsilaisvinti ir išlaisvinti jas nuo giminystės, kurios vis tiek nėra.
Sunkiai mes laužome papročius ir įpročius. Juzė jautėsi kalta. Kalta, kad buvo atstumta, kalta, kad nesulaukė skambučio: „iškepiau bandelių, paskubėk, kol neužšalo.“ Jai atrodė, kad ji vienintelė pasaulyje taip stipriai jaučia, kaip žmogui reikalingas toks skambutis. Matyt, tada , kai susitikome kieme ji norėjo paaiškinti, pasiteisinti, o gal ieškojo pritarimo, kad atmetė tai, kas netikra.
Violetos – Juzės nebėra. Jos istorija mane pasivijo. Jei vėl tektų susitikti ir pasikalbėti, nežinau, ką jai patarčiau. Gal ten kažkur jai bus ramiau, kad kažkas sužinojo, jog ji laukė ir nesulaukė, paprasto pakvietimo pavaikščioti po parką, kartu kepti blynus ir kad visa tai nedvelktų pareiga.