Jie kompiuterių klasėje sėdėjo trise už vieno stalo, prie vieno kompiuterio: Benas, Valda ir Žibutė. Benas mandagus, sveikindamasis įgudusiu grakščiu judesiu nusilenkdavo, maloniai nusišypsodavo. Moteriška draugija jį varžė. Įprasta manyti, kad vyriškosios giminės atstovai labiau negu gražioji lytis susigaudo,technikos dalykuose, todėl suolo draugės jam patikėdavo dorotis su nauja užduotimi, o jis labai nenorėjo joms pasirodyti neišmanėliu.
Žibutė mėgo elegantišką retro aprangos stilių. Ji sugebėjo kažkur surasti ir prisisegti labai sugarbanotą šinjoną. Mėgo romantiškas, klostėtas lengvo audinio sukneles, kurias žavingai plaikstė vėjas, jos kulniukų kaukšėjimas buvo girdimas iš toli, toliausiai. Valda tvirtai žengė žeme su patogiais bateliais, jos kostiumėlis gerokai aptemptas, bliuzelės rausvos ar mandarinų spalvos. Ji mėgo bendrauti, įsiterpdavo į pokalbį beveik visada ne laiku ir sugebėdavo pasakyti, ką nors erzinančio, nors norėjo patarti ar pasakyti, ką nors naudingo.
Valda didelės simpatijos Žibutei nejautė. Toji rietė nosį, kalbėjo tarsi su sergančiu vaiku. Žiūrėdama į Valdą šypsojosi tokia sukta šypsena, kelis kartus garsiai pakartodavo klausimą, ar toji suprato arba primindavo seną tiesą : ne visiems lemta būti protingais. Kartais Valda puse lūpų užsimindavo Benui:
–Ta Žibutė rengiasi taip, lyg ketintų kankaną šokti.
Benas nusišypsodavo ir šiek tiek nustebęs pasiteiraudavo:
–Argi? Nepastebėjau. Bet, Valda, labai jau tu sąmojinga.
Valda visą pamoką sukdavo galvą, ar čia ją pagyrė ar papeikė. Prieš Kalėdas Žibutė pasipuošė melsva, vašeliu nerta skara. Valda numezgė oranžines su žaliu ornamentu pirštines ir padovanojo Benui. Kitą dieną Žibutė jam padovanojo savo pieštą atvirutę su labai jau lyrišku trioletu. Benas pasiprašė, kad jam leistų atsisėsti arčiau prie lango, kur daugiau šviesos.
Žibutė ir Valda ėmė įtarinėti viena kitą, kad kažkuri galėjusi Benui kažką negero pasakyti.
-Nepadėjo tavo trivuletas,- su piktdžiuga veide erzino bendramokslę Valda.
–Tavo klaikias pirštines, tikriausiai, jis suvyniotas į šiukšliadėžę metė, kad toji streso negautų.
Žodis po žodžio ir tonas imdavo aštrėti, balsai pereidavo į audringą forte.
–Tu, depresija, tau reikia ne mokytis, o gydytis,- palydėdavo Žibutę, besileidžiančią laiptais į rūbinę, šūksniu Valda.
-Mužike, namie sėdėtum, žmonių nebaidytum.
-Trivuletinė dipresija,- sekdavo atsakymas.
Kartą Žibutė prieš pamoką nugirdo, jog Benas paprašė Valdos po pamokos neskubėti išeiti, jis norįs pasikalbėti. Žibutės veidu perbėgo šešėlis. Ji buvo pratusi prie dėmesio ir še tau, ją nurungė mužikė. Didesnio pažeminimo negalėjo būti. Ji patyliukais suplėšė Valdos vadovėlį ir tik tada šiek tiek nurimo…
O dabar norėčiau priminti, kas kas buvo šioje istorijoje: Žibutė nesenai išėjo į pensiją, apie keturiasdešimt metų išdirbusi buhaltere, Valda tokio pat amžiaus buvusi slaugutė, Benas truputį jaunesnis buvęs inžinierius. Žibutė našlė, bet jos buitį šildė pora anūkių ir proanūkis, Valda šeimos neturėjo, bet šventes švęsti ją pasikviesdavo kaimynai ir būtinai padovanodavo oranžinę bliuzelę. Benas nugyveno gyvenimą vienas. Dabar ieškojo darbščios moters, kuri galėtų sutvarkyti jo knygų lentynas už protingą atlyginimą. Visi trys lankė kompiuterio raštingumo mokymo kursus. Kalbama, kad mokyklose plinta patyčios, netiesa, matyt jos plinta visur, kur mokoma. Mokymas gaivina protą, jaunina žmogų.