Vėlinių vakaras ne Kalėdos, kai susirenka visa šeima, jauniausias anūkas neduoda ramybės senelio armonikai, namuose daug kalbų, pajuokavimų šurmulio. Mažasis Lukutis – proanūkėlis vis šalia senelės. Darželyje išmokytas poniškai šnekėti. Dėl tos kaime neįprastos kalbos, atrodo, lyg šeimos vaikas, lyg, koks mažutis viršininkiukas.
Senelė mano, jog jis bus mokytas, nes labai jau įdėmiai stebi pasaulį. Visai šeimai ,važiuojant kapinių tvarkyti, visą kelią senelei aiškino:
Ožys turi barzdą, o ožka – ne. Tėtis skuta barzdą, o mama – ne. Rudis geras šunelis, o Meškis bėga iš savo kiemo. Meškis – begėdis šunelis.
Senelė pavargo per dieną be savo sodybos, kurios medeliai, gėlės, Rudis, didysis kiemo akmuo, raudonuojantis klevas jai teikia stiprybės. Su savo žilti pradėjusiais vaikais, anūkais, proanūkiais pasimeldė už mirusius artimuosius, už amžinybėn išėjusius kaimo vienmečius, su kuriais augo, ėjo į fermą, gegužines, su dviračiais lėkdavo į miestelį. Parvažiavo sušalusi ir todėl per daug prikūreno krosnį, neėmė miegas.
-Kažin, ar tikrai vėlės pareina šią naktį namo,- pagalvoja ji.
Jonelis tikriausiai niekur iš sodybos neišėjo. Ji jaučia jo buvimą, jo rūpestį. Klevui šlamant, girdi tylų atodūsį ir dar tyliau ištariamą savo vardą „Kristina“. Jis nebuvo šnekus, tik kaskart, užtrukusi fermose ar miestelyje, ji rasdavo sumeistrautą suolelį, lentyną, kėdutę. Nuo jų sklido žodžiais neišsakytos meilės šiluma. Kam jam rojus, kai jis gali stebėti, kaip ji jo išpuoselėtame sode kruopščiai grėbia lapus, kartu su vaikais pavasarį atnaujina gėlynus, sudraudžia Rudį, lojimu gąsdinantį po kūdrą žirgliojantį gandrą.
Per girgždantį sniegą eina lesinti vištų. Ją kaimynai vadina Joniene, vaikai mamyte, anūkai senele. Kartais kažkoks aštrus liūdesys jai stipriai suspaudžia širdį – moteris taip norėtų išgirsti ,ją šaukiant Kristina. Ji negali užmiršti jo žodžių ištartų per patį sodų žydėjimą ( oi kaip senai tai buvo):
Kristute, mano ištikimoji, brangioji, vienintele…
Šokiuose jo nebuvo. Bet ji nesėdėjo susigūžusi kampelyje. Jono draugas Vytautas kvietė ir kvietė ją šokti. Vakaro pabaigoje jis pasisiūlė ją palydėti. Mergina pyktelėjo, kad Jono draugas toks įžūlus: gražus bernas, bet Jono draugas, tikras begėdis. Ir ji atsakė, jog namo eis su sesėmis. Ėjo viena, nors ir šviesi pavasario naktis, bet jauku nebuvo; kelias atrodė labai grumstuotas, ją matė vieną einančią porelės lekiančios ant motociklų, nežinia, ką galvojo akylos bobutės, žiūrėdamos pro langus.
Kažkokia jėga tarsi vertė nueiti prie sodybos didžiojo akmens. Prie to riedulio ji užsimerkė, norėdama pasinerti į pavasario kvapus, nakties rūko gaivą ir dar kažką, ką galima pajusti tik pavasarį. Taip stovėjo tik keletą minučių, o tada pajuto, kaip stiprios rankos bando ją apkabinti. Ji nesukaupė jėgų joms atstumti…
Aš laukiau tavęs prie akmens. Vytas gyrėsi, kad nėra panos kaime, kuri nesutiktų, kad jis palydėtų… Laukiau ir bijojau…
Ji nieko neatsakė, gerklėje strigo kažkoks kamuolys, per skruostą nuriedėjo ašara. Jis glaudė ją prie savęs, lūpomis šluostė ašaras, ramino, prašė atleisti. Kristina atsitokėjo tik, išgirdusi motiną, šaukiant ją namo. Jos nebarė, tik mama kažkaip gudriai nusišypsojo ir nieko neklausinėjo.
– Prie akmens pasodinsiu neužmirštuolių,- snūsdama pagalvojo močiutė. Jam patiks.
Mindaugas Jonušas
