Pasaulyje vingiuoja tūkstančiai kelių į laimę. Jos ieškome įvairiai. Tačiau, jei sutiktume žmogų bandantį meškerioti Nidos smėlynuose – tikrai nustebtume. O jei žmogus, pasirinkęs bibliotekininko, parduotuvės salės vadybininko, valytojos, kontoros tarnautojo darbą ima matuotis Napoleono kepurę – šauna mintis, kurią imi tramdyti, kad nepasiektų kalbos padargų, nes gali užklupti nemalonumų lavina už kažkieno diagnozės paviešinimą.
Kostas, kasdien autobusu vykstantis keturiolika kilometrų iš savo sodybos į darbą Nidoje turi porą dukterų, romią, tikrą auksą žmoną, sūnų, svajoja apie laimingą gyvenimą, bet pražilo nuo rūpesčių, nes tai jis, tai kuris nors iš šeimos vis užkliūva už, kaip sakoma, už pagalių kaišiojamų į ratus. Nepamanykite, kad su juo nesaugu kartu važiuoti autobusu, ne broleliai, kalbame ne apie tikrus pagalius, o tuos, kuriuos nelabasis gundo kaišioti, kad žmonės pyktųsi, nuo streso čiuptų taurelę… vaistų nuo kraujospūdžio, nebesivaldytų, supykę ant žmonos ar vaikų, jog jiems atsivertų skrandžio opos.
Jis žmogus geras, musės nenuskriaus, jo šeima stengiasi nieko neužgauti, nieko nekliudyti. Jau apsidžiaugia žmogus atokvėpio valandėle, tuoj išlenda būtybė su Napoleono kepure ir pristoja tai prie jo žmonos, tai prie vienos ar kitos dukters, tai prie jo paties. Sūnui nusibodo „adatų terapija“ darbuose ištrūko į Amazonės džiungles.
Mąstė žmogus, mąstė, važiuodamas autobusu ir nušvito jo galva: siaučia napoleonkepurio viruso pandemija ar epidemija. O jei daktarai tyli apie tą ligą nekalba – paprastas žmogus turi gelbėti žmones, ir sergančius ir dar išlikusius sveikus bei pussveikius. Tiesą sakant, ant tylinčių daktarų nėra ko pykti, Napoleonkepuriai pas juos nesilanko, virusu nesiskundžia, kiti žmonės naujos ligos požymių atpažinti nemoka, pas gydytojus virusu apsikrėtusiųjų negabena.
Žmogus, barbenant lietui į autobuso langą( peizažu nepasigėrėsi) ėmė gilintis į ligos požymius: Nidoje visi visus pažįsta, tai ir Kostas pažįsta Nidos kepurėtuosius ir bekepurius.
Prisiminė valytoją Juzę, kuri vieną gražią dieną ėmė parduotuvėje tvarką daryti. Šluotą paliko kampe, prisikišo kišenes filmavimo ir garso įrašymo technikos ir išsiruošė į žygį prieš tuos, kurie ,anot jos, netvarką daro. Šaką, ant kurios sėdi kerta moteriškė, susigės nufilmuotieji, prieš įeidami nusišveis batus, viena ranka neš dėžes iš sandėlių, kita išmaniąją pašluostę, ką tada daugiavaikė moteriškė darys, kur gaus darbo, turės pati šiukšlinti, pati valyti. Tiesa per tvarkos akciją ji įsigijo dovaną.
Kroviko gražiu lietuvišku Klevo vardu vadinamo portretą. Vyrukas jau ne berniukas, bet gražiosios lyties akis traukia. Smaližės, gyvenime jau suklydusios, atsidūsta į jį pažvelgusios ir prisimena posakį – „kartojimas mokslų tėvas“. Jaunos mergelės nerimsta, nes joms įspūdį sustiprina Nidos poilsiautojų aikčiojimų ir sušukimų iš nuostabos kupina gamta. Jis vyras rimtas ir į strikinėjančias ožkas nesidairo. Auklėja kolegas, savo darbus užmiršdamas. Tik va bėda su žodynu. Suskaitmeninę jo smegenų žodyną, rastume, vien tik tai, ko vaikams klausytis nedera. Ir suprask, žmogau, kas tau sakoma, kas liepiama. Tai lengva virusinės infekcijos forma.
Būna ir sunkesnių. Sumanė rimtos įstaigos intelektualės žmones šviesti paskaitų ciklą skaityti. Pirmas blynas gali būti prisvilęs. Tai tegu jį kepa naujokę – nutarė ekspertės, dar neatskleidusios savo lektorinių gabumų. -Neseniai, kaip visuomenininkė dalyvavau tarptautiniame seminare, esu paruošusi pranešimą, gerai, kad pasitaikė proga nuo jo dulkes nupurtyti,- atsakė naujokė.
Kolegė lydėjusi naujokė drėbė ir dribtelėjo informacijos apie savo parinktą atstovę:
Ji mūsų įstaigoje naujokė, mažai yra skaičiusi literatūros nagrinėjama tema, bet tikiuosi, kad publika bus atlaidi.
Įžangos nesuprato dėdė Ignotas: Stebėjosi, kas per protai toje įstaigoje, jo neapmokyto į statybas nepaleistų. Na, o jei abejoja, kad atstovė nesusidoros su užduotim, kodėl ekspertė nepasisiūlo papildyti, padėti atsakyti į klausimus?
Kur jau dėdei Ignotui žinoti, kad virusas plinta ir jis skatina keistiems poelgiams.
Kostas optimistas, jis tiki, kad greitai bus atrasta vakcina, Napoleono kepurės bus padėtos į spintą. Žmonės- kaimynai ir bendradarbiai , prisimins, kad jie ne geliančios bitės, o protingi žmonės. Jei jau nori lygiuotis į Napoleoną mokykis, treniruokis, lavink gebėjimus.
O jei pasirinkai masinę profesiją ir sieki Napoleono kepurės, kitiems įgrisdamas, žiūrėk, kad ji nevirstų klouno kepure.