Stambių sandorių ir viešųjų pirkimų derybose deklaracijos apie nepriekaištingą reputaciją greitai atsitrenkia į paprastą klausimą: kuo galite tai pagrįsti?
Kai tiekimo grandinės tampa trapios, o klaidų kaina skaičiuojama dešimtimis ar net šimtais tūkstančių eurų, užsakovai nebegali remtis vien partnerio žodžiu.
Tarptautiniai standartai šiandien veikia kaip atrankos filtras, padedantis atskirti atsitiktinius rinkos dalyvius nuo organizacijų, kurios valdo savo procesus.
Partnerio patikimumas nebėra abstrakti sąvoka. Jis remiasi objektyviais rodikliais, aiškia rizikų valdymo sistema ir nepriklausomu auditu.
Kodėl be standarto sunkiau patekti į rinką
Griežtėjant reikalavimams tiekėjams dėl tvarumo ir saugumo, ISO sertifikatas vis rečiau vertinamas kaip papildomas privalumas. Dažnai tai tampa bazine atrankos sąlyga, lemiančia, ar įmonė apskritai pateks į vertinamų kandidatų sąrašą.
Tai ypač ryšku viešuosiuose pirkimuose ir tarptautinėse tiekimo grandinėse. Užsienio korporacijos ar valstybės institucijos dažnai neturi nei laiko, nei išteklių tirti kiekvieno potencialaus subrangovo vidinių procesų. Todėl jos remiasi sertifikavimo įstaigos išduotu atitikties dokumentu, kuris patvirtina, kad vadybos sistema buvo įvertinta nepriklausomai. Išsamiau apie vadybos sistemų reikalavimus, vertinimo etapus ir standartų diegimą galima sužinoti puslapyje www.gcert.eu/iso-sertifikavimas
Keturi dažniausiai renkami standartai
Praktikoje verslas paprastai pasitelkia kelis esminius standartus, kurie padeda mažinti operacinę riziką:
- kokybės vadybos sistema (ISO 9001): padeda užtikrinti vienodą paslaugų ar produktų lygį nepriklausomai nuo darbuotojų kaitos ar įmonės augimo tempo;
- aplinkosaugos vadybos sistema (ISO 14001): vis svarbesnė derybose su Europos partneriais, kurie reikalauja griežtos išteklių kontrolės, atliekų mažinimo ir mažesnio anglies pėdsako;
- informacijos saugumo vadybos sistema (ISO 27001): dažnai reikalaujama IT, finansų ir logistikos sektoriuose, nes padeda mažinti jautrių duomenų nutekėjimo bei kibernetinių incidentų riziką;
- darbuotojų saugos ir sveikatos vadybos sistema (ISO 45001): svarbi gamybos ir statybų įmonėms, nes padeda mažinti incidentų ir teisinių ginčų darbo vietoje tikimybę.
Sertifikatas nėra dekoracija
Viena dažniausių vadovų klaidų – požiūris į sertifikavimą kaip į formalią procedūrą, skirtą tik įrėmintam dokumentui ant sienos. Tokia praktika neatneša grąžos ir sukuria papildomą biurokratinę naštą.
Tikroji vertė atsiskleidžia, kai standartas pradedamas taikyti kasdienėje veikloje. Įprastą kelią sudaro keli etapai:
- pirminė analizė ir atitikties patikra: nustatomos procedūrų spragos ir neatitiktys tarp esamos praktikos ir standarto reikalavimų;
- vidinis auditas ir sertifikavimo auditas: vertinama, kaip procesai veikia realioje kasdienėje veikloje ir ar darbuotojai geba atpažinti bei valdyti nukrypimus;
- periodinė priežiūra: sertifikavimo įstaiga atlieka periodinius priežiūros auditus, o pasibaigus sertifikato galiojimui atliekamas pakartotinis sertifikavimas.
Konkrečius auditų terminus ir dažnumą nustato pasirinkta sertifikavimo įstaiga, todėl juos tikslinga įvertinti dar prieš pasirašant sutartį.
Verslo branda prasideda ten, kur baigiasi improvizacija esminiuose procesuose. Rinkoje, kurioje reputacijos praradimas kainuoja brangiausiai, tarptautinis sertifikavimas yra ne prabanga, o įrankis, padedantis sumažinti brangių klaidų riziką.
Daugiau informacijos apie ISO sertifikavimą Lietuvoje pateikiama oficialioje svetainėje www.gcert.eu
