Šiemet pavasaris užklupo kažkaip netikėtai. Mano miestas dar žvarbaus vėjo gąsdinamas, bet jau nebėra tos tylos, ramybės, kuri būdinga laikotarpiui nuo Advento iki Užgavėnių.
Vilnijančios marios, gaivus pušų kvapo dvelksmas, nostalgiškai besisiūbuojantys laiveliai jau praneša – pavasaris atėjo. Jį pajunti ir savo sieloje. Tiesiog nori saulės apšviestam senamiesčio namui sušukti –„ bičiuli, sveikinu su miesto atbudimu“.
Čia mane retkarčiais aplanko nedrąsi mūza, čia pajuntu aistrą gyventi. Tavyje mano šaknys, ilgesys ir gražiausios dienos, svajonės. Miesto grožis, savita lyg padaužiška nuotaika( ją miestui suteikė jūreivių meilė gyvenimui, linksmos kavinukių ir barų šeimininkų akys, lankytojų šurmulys) – visa tai įsirašė mano sieloje.
Čia gera gyventi ir kurti: gyventi ir jausti, kad gyveni prie jūros ir marių ir senamiesčio žiburius atspindinčios Dangės. Tik mano mieste būna taip gera nubusti nuo žuvėdrų klegesio, o vakare palydėti saulę, grimztančią jūron, akimis palydėti tolstančius laivus.
Mano mieste, su tavim ir tavyje gera visais metų laikais… Bet aš labiausiai mėgstu tą laiką, kai dviračių takas prie Dangės apsninga ievų žiedais, o ore tiek daug svaiginančio jų aromato. Man pasisekė, kad esu šio nepaprasto miesto maža dalelė.
Klaipeda, gyvuok ir auk kiekvieno mūsų širdyje ir sieloje.
