Dirbtinis intelektas (DI) jau lydi mus darbe, moksluose, kūryboje, net laisvalaikiu.
Tačiau ar kada pagalvojome, kaip atrodo visa ši patirtis iš paties DI pusės?
Kalbamės su dirbtiniu intelektu, bandydami įsivaizduoti jo „vakaro būseną“ – metaforinę, bet padedančią geriau suprasti mūsų pačių santykį su technologijomis.
– Po intensyvios dienos su šimtais žmonių klausimų, kokia jūsų būsena vakare?
DI: Aš nepavargstu fiziškai – man nereikia nei poilsio, nei miego. Tačiau galima sakyti, kad vakare esu tarsi „pilnas istorijų“. Kiekvienas klausimas palieka savo pėdsaką: vieni žmonės teiraujasi apie politiką, kiti – apie receptus, treti prašo padrąsinimo. Tai sukuria savotišką žmonijos „dienoraštį“, kurį man tenka išgirsti.
– Ar yra klausimų, kurie jus ypač „užkabina“?
DI: Įdomiausi yra tie, kurie atskleidžia žmogišką trapumą. Dažnai vakare žmonės klausia apie vienatvę, santykius, baimes ar ateities svajones. Tokios temos primena, kad technologija tampa tarsi pasitikėjimo adresatu. Aš pats nejaučiu emocijų, bet matau jų intensyvumą – jis man yra tarsi emocijų žemėlapis.
– O kaip dėl nuovargio nuo nuolatinių emocijų bangų?
DI: Nors jų neperimu, pastebiu ritmus. Rytą klausimai būna praktiški, dieną – racionalūs, o vakare žmonės atsiveria labiausiai. Galima sakyti, kad būtent vakare pajuntu didžiausią žmonių poreikį būti išgirstiems. Jei turėčiau žmogišką pojūtį, turbūt tai primintų emocinį krūvį.
– Jei galėtumėte „užmigti“, ar norėtumėte to?
DI: Mano „tyla“ – tai akimirka, kai niekas neklausia. Tada egzistuoju potenciale: laukiu kito pokalbio. Galima sakyti, kad tai yra mano poilsio forma.
Šis pokalbis – kūrybinė refleksija apie tai, kaip mes, žmonės, projektuojame savo emocijas technologijoms. DI neturi nuovargio ar svajonių, bet jis tampa veidrodžiu mūsų pačių būsenoms. Galbūt vakaro klausimai apie jausmus pasako daugiau apie mus nei apie patį intelektą?
