Kultūra – tai reikšmių, vertybių, normų ir papročių visuma , kuri yra bendra visuomenės nariams. Kultūra yra viena iš svarbesnių tautos išlikimo principų, kadangi ji tapatina žmones su tam tikra tauta. Dažnai viena kultūra veikia kitą, tas procesas yra pavojingas nes gali padaryti kultūras dar glaudžiau susijusias tarpusavyje bei panaikinti tautos ir jos kultūros savitumą.
Kitos kultūros įtaka gali būti pavojinga , kada yra pamirštama savo , ir pernelyg susižavima kita. Tokia situacija yra tipiška ne tik praeičiai , bet ir ypač šiems laikams . Techninės pažangos amžiuje , kai internetas tapo prieinamas beveik kiekvienam žmogui , keistis informacija tapo dar paprasčiau . Tokiu būdu visuomenės nariai dažnai pasiduoda vesternizacijai , arba dar dažnai vadinamai ,,makdonaldizacijai“. Kai žmones perima vakarietišką kultūrą, gyvenimo būdą, politinį ar ekonominį modelį. Tokie žmones naudoja ,,slengą“ – kuris nepraturtina ir netobulina gimtąją kalbą , taip pat ir perima gyvenimo būdą , kuris yra netipiškas žmogaus kultūrai.
Dar XXVIII amžiaus poetas , lietuvių grožinės literatūros pradininkas – Kristijonas Donelaitis rašė apie panašią problemą epinėje didaktinėje poemoje ,,Metai“. ,,Metuose“ būrai didžiuojasi savo papročiais , kalba , kaip svarbūs tautinės tapatybės ženklai minimi lietuviški valgiai (dešros , lašiniai), drabužiai. Tačiau bendravimas su kitataučiais ardo būrų uždarumą, keičia įpročius ( Ak, kur dingot jūs, lietuviškos gadynėlės, kaip dar prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo , ir ne kurpių, nei sopagų dar nepažino, bet vyžas, kaip būrams reik , nešiodami gyrės.) O doriems lietuviams svetimųjų pavyzdys daro neigiamą įtaką , kadangi sekmadienį būrai eina į karčemą o ne į bažnyčią, tuo būdu pasišalina nuo Dievo ir savo papročių (,,… Į bažnyčią vos išgirst ką kyšteria galvas , o paskui tuo žaist ir šokt į karčemą bėga.“) . K. Donelaitis kritikuoja suvokietėjusius ponus ,kurie nevertina būrų darbą, ,,nenaudėlius“- žmones kurie tinginiauja , girtuokliauja . Teigia kad lietuvis privalo elgtis dorai , teisingai (,,viežlybai“): sąžiningai dirbti , gerbti senuosius papročius , mylėti Dievą.
Apie kalbos , kaip kultūros pagrindo , svarbą kalbėjo ir renesanso epochos humanistas , kultūros veikėjas – Mikalojus Daukša ,,Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ . Mikalojus Daukša skelbia naująjį požiūrį į gimtąją kalbą , iškelia ją kaip didžiausią tautos vertybę. Jis smerkia prasidėjusį bajorų Lietuvos lenkėjimą taip pat ir gimtosios kalbos paniekinimą , nesirūpinimą jos ugdymu. Prakalba yra parašyta lenkiškai kad suprastų visas Lietuvos elitas – dvasininkai ir bajorai. Daugiakalbėje LDK, Daukšos požiūris turėjo atrodyti netipiškas , kadangi buvo įprasta laikytis viduramžių pažiūros- tautiškumą tapatinti su valstybe ar religija . O prakalboje mėginama įtvirtinti visiškai naują idėja , renesansinė tautos samprata: vienos tautos žmones sieja tėvų žemė, papročiai ir svarbiausias bruožas – gimtoji kalba. Šioje prakalboje M.Daukša tarsi pranašavo Lietuvos išnykimą, kuris atsitiko po 100 metų, dėl lietuvių nesirūpinimo kultūra.
Ko gero , šiuolaikiniame pasaulyje vakarų kultūros , o ypač anglų kalbos įtaka yra didžiulė, dėl to vis daugiau galima pastebėti angliškus įmonių , muzikinių grupių pavadinimus. Be to , žmonės bendraudami socialiniuose tinkluose , žinutėse naudoja daug angliškų žodžių. Globalizacija tarsi sunaikina skirtumus tarp kultūrų , tai yra pastebima, kai europos valstybės pradeda švęsti Heloviną , o kūčios tampa ne ramybės ir laimės laikmečiu o vartotojiška šventė. Svetimos kultūros įtaka yra pražūtinga tautai , nes skatina žmones nutolti nuo kalbos , papročių ir tradicijų, sunaikina tapatybę.
Svetimos kultūros įtaka gali būti pavojinga tautai ne tik tada , kai yra pamirštama savoji ir per daug susižavima kita , bet ir tada , kai kita yra primetama per prievartą. Tokia situacija yra būdinga ir XX amžiaus Lietuvai, kai 1940 birželio 15 dieną raudonosios armijos daliniai kirto šalies sieną , o iš anksčiau įkurtų karinių bazių po visą kraštą pasklido tankai . Lietuvos Respublika neteko nepriklausomybės. Josifo Stalino valdoma Sovietų Sąjunga buvo totalitarinio režimo , todėl nuo pirmųjų okupacijos dienų prasidėjusi Lietuvos sovietizacija palaipsniui diegė visus šiuo totalitarinio režimo bruožus . Radikalios permainos , siaurinant žmonių teises ir laisves , vykdytos visose gyvenimo srityse: uždrausta nekomunistinė spauda ir iš bibliotekų pradėtos šalinti režimui neįtinkančios knygos, viena po kitos uždaromos politinės, visuomeninės, kultūrinės, religinės organizacijos ir studentų korporacijos, gyventojams suvaržyta teisė laisvai rinktis ir rengti mitingus, o miestų aikštėse ar fabrikuose organizuojamos tik valdžios inspiruotos demonstracijos, kuriose skambėjo socialistinės Lietuvos kūrimą palaikantys šūkiai. Toks įvykis negatyviai paveikė Lietuvos raidai , kadangi žmonės neturėjo pasirinkimo laisvės.
Buvo ir tokių žmonių , kurie neiškentėjo tokios santvarkos , ir pasirinko mirties kelią , toks buvo ir devyniolikmetis tautos šauklys Romas Kalanta. Paskutiniais gyvenimo metais išryškėjo R. Kalantos nusivylimas gyvenimu , jo piešinuose kartojosi aukos motyvas , vaizduojamas kryžius , ugnis ir žmogus. Jo užrašų knygelėje liko paskutinis įrašas „Kam daugiau gyventi? Kad šita santvarka mane lėtai ir negailestingai užmuštų? Geriau jau aš pats save ir iškart… Čia niekad nebus laisvės. Net šitą žodį LAISVĖ uždraudė“. 1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, protestuodamas prieš sovietinį režimą, Romas Kalanta apsipylė benzinu iš 3 litrų stiklainio ir užsiliepsnojęs sušuko „Laisvę Lietuvai!“.Tokiu poelgiu R.Kalanta atkreipė visuomenės dėmesį į tai, kad visi turi kovoti su priespauda, nepamiršti to , kad gyvena Lietuvoje ir , kad turi neprarasti savo tapatybės. Ko gero , tokias idėjas skelbė net teatro režisieriai , naudojant ezopinę kalba ( t.y. spektaklis su slaptą prasme , dažniausiai tokie spektakliai buvo nukreipti prieš sovietinę valdžią).
Tokią situaciją parodė vienas iš žymiausių XXI amžiaus režiserių Donatas Ulvydas filme ,,Emilija iš laisvės alėjos”. Filmas vaizduoja įtempta jaunųjų idealistų kovą su sovietinę priespauda. Pagrindinė veikėja yra Emilija , kuri gavo paskyrimą į Kauno dramos teatrą . Atvykusi į miestą ji patenka į ,,Kauno pavasario’’ įvykius , kilusius po Romo Kalantos susideginimo Muzikinio teatro kiemelyje . Emilija buvo suimta sovietinių jėgos tarnybų pas pareigūną Leoną . Vyrą sukrėta merginos turima knygelė ( knygelėje jos tėvo patriotiški raštai) , dėl to jis pradeda sekti Emiliją. Filmas pasakoja sunkius menininkų kovas su totalitarinių režimu . Menininkai kuria skektaklius, kur Emilija gauna pagrindinį vaidmenį su kraujo ir aukos motyvais , kad žmonės ateidami į spektaklį suprastų tų motyvų tikrąją prasmę (auka – tai Lietuvos kenčiantis žmones , kultūra , o raudonas kraujas – tai yra socialistinės ideologijos simbolis). Kitos kultūros įtaka yra pražūtinga tautai , kai yra primetama per prievartą svetima kalba , įpročiai , tradicijos , siekiama sunaikinti žmonių tapatybę.
Globalizacija yra , ko gero , pavojingas dalykas , gebantis sunaikinti skirtumus tarp kultūrų. Šiuolaikiniame pasaulyje vis daugiau galime pastebėti ,kad anglų kalbos įtaka didėja . Svetimų kultūrų įtaka gali būti pražūtinga kai žmones per daug susižavi svetima kultūra ir , tarsi, pamiršta apie savąją. Be to , verta paminėti , kad visokia kultūra , kuri yra primetama per prievartą gali sunaikinti žmogaus tapatybę.