Praėjo tarptautinė beglobių gyvūnų diena. Tai laikas, kai kartą metuose, kiekvienas kviečiamas stabtelėti ir susimąstyti apie tai, jog gyvūnas irgi turi teisę gyventi ir jo likimas tiesiogiai priklauso nuo mūsų sąmoningumo. Šiais laikais jau nieko nebestebina, kad namuose auginama po kelis gyvūnus vienu metu. Tačiau su kokiomis problemomis susiduriama gyvūnų prieglaudos ir kaip tapti sąmoningais gyvūnų šeimininkais kalbamės su organizacijos Lesė atstove ryšiams su visuomene Gabriele Grinkaite.
„Lesė“ atsirado 2007 metais, šios prieglaudos įkūrėja ir vadovė Vesta Auškalnienė gyvūnus pradėjo gelbėti daug anksčiau. Viskas prasidėjo nuo grupelės žmonių, kurie pamatė, kad tuometinėje Aleksoto prieglaudoje gyvūnai gyvena tragiškomis sąlygomis – kirmėlėti, sergantys, šaltyje ir tamsoje. Tada iš šios vietos buvo pradėti gelbėti šunys ir katės. Galiausiai viskas baigėsi nuosavos prieglaudos įkūrimu. Nuo pat organizacijos įkūrimo nei vienas gyvūnas nebuvo užmigdytas dėl to, kad ilgai nerado namų. „Lesėje“ visi gyvūnai ieško naujų šeimininkų iki tol, kol juos suranda, užmigdomi tik dėl nepagydomos ligos.
Kodėl Lietuvai reikia šios organizacijos?
Įdomus ir naudingas klausimas. Silpnesniems ar nuskriaustiems padedančios organizacijos reikia tam, kad jie galėtų gauti antrą progą įsikibti į gyvenimą ir pagalbą, turėtų tam tikrą užuovėją, kurioje būtų saugūs tol, kol atsistos ant kojų. Deja, bet Lietuvoje beglobių gyvūnų skaičius vis dar labai didelis, o lietuvių elgesys ir gyvūnų laikymo sąlygos labai prastos, žmonėms trūksta švietimo. Gyvūnai neturi savo balso, reikalavimams išreikšti, jie yra prijaukinti žmogaus, todėl negali patys savimi pasirūpinti. Dvikojai savo ruožtu, nors patys juos ir prisijaukino, nebejaučia atsakomybės juos prižiūrėti.
Be to, kas gi būtume, jei nebūtume užjaučiantys ir savo jėgų niekada nedovanotume tiems, kuriems nepasisekė taip, kaip mums? Vien praėjusiais metais Gyvūnų globos organizacija „Lesė“ priėmė 267 gyvūnų. Nuo veiklos pradžios 2007 metais – iš viso 5514 gyvūnų! Įsivaizduokite, kiek daug gali padaryti nedidelis žmonių būrys. Ir tai tik vienos prieglaudos statistika, tačiau jų yra ne viena ir ne dvi. Būtent dėl šių priežasčių nuoširdžiai tikime, kad mūsų darbas yra tikslingas ir naudingas, tikime, kad visi nusipelno antros progos gyventi ir kad tik mūsų didelėmis pastangomis galime kažką pakeisti.
Su kokiomis problemos susiduria pas jus patenkantis gyvūnai?
Kiekvienas gyvūnas, panašiai kaip ir žmogus, turi individualias baimes, problemas, charakterį. Dėl šių dalykų visi atvykę gyvūnai su prieglaudos kasdienybe susitaiko skirtingai – vieni greitai pripranta ir gyvena gan normalų gyvenimą, kiek tai įmanoma prieglaudoje. Kitiems prisitaikyti labai sunku ir skaudu.
Didžiausia problema atvykusiems gyvūnams yra didžiulis stresas. Įsivaizduokite, jei kurį laiką gyventumėte lauke be dvikojų pagalbos, bet staiga jus paimtų nepažįstami žmonės, uždarytų į narvą nežinomoje vietoje, o aplink būtų pilna lojančių šunų ir nepažįstamų kvapų. Todėl neretai pasitaiko, kad pirmosios dienos prieglaudoje gyvūnui būna itin sunkios – jis nenori ėsti, neina į lauką, bijo būti paimtas iš narvo, tik tupi kamputyje ir dreba. Vis dėlto po kiek laiko aplinka tampa labiau pažįstama, gyvūnas pradeda atpažinti savanorius ir dienotvarkę, tad streso nebebūna tiek daug.
Kita problema, jog beglobiai gyvūnai dažnai prieš tai būna mušti ir netinkamai auginti, todėl gali būti labai bailūs ir bijoti kiekvieno staigesnio judesio ar tam tikromis situacijomis parodyti agresiją. Klaidingai manoma, kad gyvūnas kanda tada, kai pyksta. Dažniausiai jis kanda tada, kai kitaip nemoka išreikšti savo baimės ir nemato kitos išeities apsiginti. Neretai atkeliavę gyvūnai kuo nors serga, būna neprižiūrėti, sumušti, su žaizdomis ar badavę ir palikti mirtį.
Kaip rasti ryšį su gyvūnu norint jį pasiimti į namus?
Visų pirma, reikia norėti jį rasti. Vienų gyvūnų pasitikėjimą galima gauti greičiau ir lengviau, kitiems reikia daugiau laiko. Tačiau bet kokiu atveju, stengtis verta, o augintinio meilė atperka visas pastangas šimteriopai.
Kalbant apie prieglaudų gyvūnus, iš pradžių visada reikia atvažiuoti susipažinti, paglostyti, jei tai šuo – išsivesti pavedžioti. Jei gyvūnas bailesnis, vieno karto neužteks, nes jis turi pradėti jumis pasitikėti ir jus pažinti. Kantrybė ir meilė yra du pagrindiniai „ginklai“. Pasiėmus gyvūną namo, užmegzti ryšį su šeimininku padeda pozityvi dresūra, socializacija. Svarbiausia parodyti naujam šeimos nariui, kad jis gali jumis pasitikėti ir nebebus dar kartą išduotas, matyti jo siunčiamus signalus – kuriose situacijose jis jaučiasi nepatogiai ir stengtis jų nekartoti, stebėti, kas patinka ir kas ne.
Ko šiuo metu stokoja Lesė?
Prieglaudai visada reikalingi tie patys dalykai: buitinės prekės, pvz. šiukšlių maišai, pirštinės, ekologiški skalbikliai ir t.t., kokybiškas šunų ir kačių maistas, darbščios savanorių rankos ir, žinoma, finansai, be kurių neišgyventume nei dienos. Pinigus išleidžiame patalpų nuomai, komunalinėms paslaugoms, veterinarinėms išlaidoms, transportui, darbuotojų algoms. Visą reikalingų daiktų sąrašą galite rasti lese.lt puslapyje.
Kaip manote ar jau visuomenė tapo draugiška gyvūnams?
Lyginant su ta situacija, kuri buvo, pavyzdžiui, prieš 10 metų, lietuviai tikrai pažengė į priekį. Prieglaudoms yra aukojama daugiau, gyvūnai prižiūrimi geriau, žmonių požiūris keičiasi. Deja, labai norėtųsi, kad viskas vyktų sparčiau. Tiek kaimuose, tiek miestuose dar labai dažnai galima pamatyti šunis, pririštus prie grandinių, niekada gyvenime nevedžiojamus ir šeriamus atliekomis. Neretai gyvūnai Lietuvoje būna žiauriai kankinami, išmetami, skandinami… Jei mūsų visuomenė būtų pakankamai supratinga ir draugiška, prieglaudų neturėtų būti išvis, lygiai taip pat ir šunų, pririštų prie grandinių ar kačių, gyvenančių po balkonais. Taigi, iš vienos pusės, tikrai pažengėme į priekį, iš kitos pusės, situacija vis dar bloga.
Kaip tinkamai pasirūpinti gyvūnu?
Labai platus klausimas, tačiau svarbiausia yra žinios apie gyvūno priežiūrą. Jei žmogus nežinos, kad gyvūno vieta nėra prie senos būdos ir grandinės, kad reikia skiepų ir sterilizacijos, kokybiško maisto ir reguliarių vizitų pas veterinarus – keturkojo gyvenimas nebus geras. Todėl prieš pasiimant naują šeimos narį, reikia sužinoti, kaip ir kokiu maistu jį šerti, kokiomis ligomis jis serga ar gali sirgti, kiek fizinio aktyvumo per dieną jam reikės, koks jo charakteris. Taip pat dažniausiai žmonės neapskaičiuoja, kad keturkojui reikia nemažai išlaidų – kokybiškas maistas ir veterinaro paslaugos kainuoja. Reikia ir daug dėmesio bei laiko, juk kiekvieną dieną, nesvarbu, koks oras ar nuotaika, reikės eiti pasivaikščioti. Jei šuo aktyvesnis, reikės daug fizinės ir protinės veiklos.
Ar pas jus galima savanoriauti ir kaip galima prisidėti prie Lesės gerovės?
Žinoma, savanoriai visada labai laukiami! Tereikia sulaukti 16 metų ir užpildyti anketą lese.lt puslapyje. Tada būsite pakviesti į naujų savanorių mokymus. Jei savanoriauti nenorite ar negalite, visada galite užsukti pamainų metu pavedžioti šunų ar paglostyti kačių. Galite skirti mums savo 2 proc. GPM, paaukoti reikiamų daiktų ar maisto bei prisidėti finansiškai. Bet kokia pagalba mums labai vertinga!