Surasti saviraiškos sritį, kuri tau patinka- didžiausia gyvenimo dovana. Lietuvos gabūs, talentingi žmonės vis dažniau sužiba pasaulio akyse nuo sporto iki inovatyvių sprendimų. Antai Jurgita Zigmantė žymi šalies fotografė, pasirinkusi fotografiją savo gyvenimo tikslu, ją vadina Dievo dovana. Jauna, talentinga, profesionali – fotografijos prieš jūsų akis.
Jurgita, sakyk nuo ko prasidėjo tavo kelias link fotografijos?
Kaip ir daugelis lietuvių fotografų pirmiausia fotografuodavau gamtą. Visi lietuviai, žinai , yra žemės ir gamtos žmonės. Turbūt neįmanoma gyventi dar arčiau žemės, neatsiduriant visai po ja. Pasiklydau tarp vabzdžių, drugelių ir rasos burbuliukų. Fotografuodavau juos anksti ryte, stengdamasi nežadinti gamtos pasaulio. Tik vėliau mano nuotraukose atsirado žmonės.
Ko reikia, kad kiekvienas iš mūsų taptu geru fotografu?
Šiais laikais kone visi yra šiokie tokie fotografai ir… programuotojai. Kaip sako Viktoras Pelevinas – nuo to dabar prasideda gyvenimas. O štai gerais, išskirtiniais fotografais daugelis netapsim niekada. Nes neturime žalio supratimo, KOKIA turi būti gera, šiuolaikinė fotografija. Jei visi mes iš anksto žinotume, koks turi būti geras kadras, jis nustotų kelti nuostabą. Tai, kas visiems žinoma – neįdomu. Reikia žavėtis fotografija. Mylėti ją. Ieškoti savo spalvų. Nefotografuoti šimto renginių per mėnesį, bet kantriai ir kruopščiai dirbti su kiekvienu žmogumi, kiekviena šeimos švente. Stengtis suprasti, kuo šeimos ir žmonės yra įdomūs. Ne visi mano modeliai žino, kad jie yra įdomūs. Pamato nuotraukose. Nustemba, Šypsosi.
Kodėl tapai fotografe,o ne, sakykim, lakūne?
Ne tik lakūnai, bet ir fotografai gali lėkti per kiaurai atlapą dangų į naują fotosesiją su didžiule aistra ir užsidegimu. Ir lakūnai ir fotografai gyvena savo gyvenimus, apsupti grožio. Nebuvau fotografė visą savo gyvenimą. Dirbau grožio salone, buvau kirpimų ir dažymų meistrė. Kirpdama daug bendraudavau. Man atrodė, kad gyvenime niekada nevyksta svarbesni dalykai už tuos, kurie vyksta, kai vienas žmogus kalbasi su kitu žmogumi. Įdomiausia, kad, pradėjus fotografuoti, požiūris nepasikeitė. Aš ir toliau kalbėjausi su žmonėmis. Regisi, kad fotografe tapau pamažu… pamažu… o, paskui – staigiai. Palikau savo mylimą kolektyvą grožio salone ir nėriau… Tai buvo magiška, nepažįstama ir todėl – labai įdomu.
Ar fotografija gali tapti gyvenimo tikslu?
Toks Reimonas Redingtonas iš filmo yra pasakęs, kad visada norėjo tapti laivo kapitonu. Man labai patinka tas personažas. Gyvenimas yra mįslių barža. Ir mes nežinom, kur reiks ja plaukti. Banguojančiais vandenims, ar ramiai. Yra labai įdomu iš anksto nežinoti, kuo gali tapti. Kartais žmonės tikslą įgyja labai jauni. Būna – jį paskiria tėvai. Ir vaikas tada gali užaugti išsilavinęs, disciplinuotas, finansiškai sėkmingas ir… labai, labai nelaimingas. Man svarbi laimė, svarbus džiaugsmas, man patinka kai laimingi kiti. Ir fotografijoje laimės man ir kitiems yra labai daug.
Jei pagalvotum apie geriausią savo svajonių fotokadrą, koks jis būtų?
Pievelė su žaidžiančiais lokiais. Juokauju. Bet geriausias kadras yra tas, kuris turi svorį. Kaip lokys. Nebūtinai jis techniškai tvarkingas. Bet būtinai – svarus. Žiūrėdamas į tokį kadrą, žmogus jaučia, kad gali papasakoti istoriją. Nuo tokių kadrų prasideda romanai, filmai.
Kodėl verta tapti fotografe ir savotiškai būti nematomai kaip asmenybei?
Na čia jau stereotipas toks, kad fotografas nematomas. Pabandyk tu nufotografuoti vaiką,būdamas nematomas. Kas, jei ne fotografo asmenybė išgelbėja nusiminusio vaiko fotosesiją arba… fotosesiją per LIETŲ.
Ar atrandi laiko sau?
Mano draugas kartais sako: „nėra laiko? Kas atsitiko laikui?“. Mano laikui, ačiū kažkam, nieko blogo nenutiko. Todėl jo randu. Ypač sau. Aš kavą ryte geriu dvi valandas. Ne visada galiu daryti tai ką noriu, bet dažniausiai galiu nedaryti to, ko nenoriu.
Kokias didžiausias klaidas daro žmogus, bandydamas fotografuoti?
Nežinau. Čia tegul kiti pasako. Man svetima kritikuoti fotografijas.
Ko linkėtum kiekvienam, kuris svajoja apie fotografo kelią, bet bijo juo žengti?
Ištrūkti iš kankinimo rūsio atmosferos, kur visi kažko bijo. Nesiklausyti ką šnibždasi mokytojų įbauginti bendraklasiai. Pasibaigti mokyklą, susirasti laikiną darbą, imti fotoaparatą ir fotografuoti. Visa kita ateina savaime.
Ar Lietuvoje galima tapti profesionalu?
Lietuvoje yra nuos-ta-bių profesionalų, kurių darbais aš žaviuosi ir kurie mane įkvepia.
Jei tavęs paklaustų, kas esi? Kaip tu save pristatytum?
Nežinau. Budistai sako, kad teisingas atsakymas į šitą klausimą yra „nežinau“. Sau aš esu žmogus, dėkingas už tai, kad gali pabusti ryte ir užmigti vakare. Esu ta, kuri myli gamtą, upes, kalnus. Mano draugas sako, kad aš esu „peliukas“. Jis taip ir sako: „baltasis peliukas Edelvaisas“. Turbūt dėl šviesių plaukų ir nedidelio ūgio.
