Ant stadiono žolės šnarėjo pledai, tyliai spragsėjo termosai, kažkur už nugaros juokėsi vaikai. Ekrane – tie patys veidai, kuriuos daugelis dar pažįsta iš senų rajono gatvių, regbio treniruotės, paslaptingos išpažinties tarp daugiabučių, pirmų žvilgsnių.
Žmonės sėdėjo kaip šeima – nesvarbu, ar pažinojai greta gulintį ant mėlyno pledo, ar ne. Visi buvo „iš savo kiemo“. Vieni atėjo su draugais, kiti – su vaikais, treti tiesiog pasiėmė taburetę iš balkono ir atsinešė savo vietą po dangumi.
Kai užsidegė ekranas, nebereikėjo nieko aiškinti – filmas grįžo namo. Ne į kino salę, ne į užsienio festivalį, o į Šiaulių pietinį kiemą, į regbio stadioną, kur regbis yra ne tik sportas, bet ir gyvenimo pulsas.
Ir tame vakare buvo kažkas tokio paprasto, tokio atpažįstamo: kaip senos močiutės langas, kuriame visada dega šviesa; kaip juokas, kurį supranta tik savi; kaip istorijos, kurios iš tiesų niekada nesibaigia, tik persikelia į kitą vakarą, kitą ekraną, kitą širdį.
Tai nebuvo tik kino seansas. Tai buvo prisiminimų vakaras, kur kiekvienas jautėsi grįžęs į savo kiemą – net jei jau seniai iš jo išėjęs.
