Šių metų bene didžiausia ekologinė katastrofa- tai gaisras Ekologistikos – nebetinkamų naudoti padangų perdirbimo įmonėje. Pramoniniame rajone ir netoli jo gyvenantiems žmonėms šis įvykis atnešė daug nerimo valandų. Vieni jautė, kaip dūmai graužia gerklę, nemalonius degančių padangų kvapus, šleikštulį, kiti stebėjo link sodybos artėjančius dūmų debesis. Tie, kuriuos aplenkė juodi debesys, vėjo genami pasukę kitur, patyrė palengvėjimą, bet rūpesčiai dėl gyvenamosios aplinkos nesiliauja.
Tikriausiai daug optimizmo nekelia pranešimai, kad gerti iš šulinių ar net vandentiekio nepatartina, jog gyventojai turėtų laukti atvežto vandens. Vieniši seneliai patyrė nenumatytos kelionės iš namų įspūdžių. Kažkas spėlioja, kuo palaistė žemelę lietus.
Nemigo naktis patyrė ugniagesių šeimos. O ir jiems teko darbuotis tokiomis aplinkybėmis, kai nežinai išlaikys pastatas ar ne, užgrius jo sienos ar ne.
Žmogus statosi namą, dailina aplinką darželiais, kasa šulinį ,augina vaismedį sau ir anūkams bei proanūkiams. Deja, toks jau tas 21 amžius – tu gali įsigyti įvairiausių techninės minties kūrinių, bet negali planuoti ateities: pasodinti medžio, kuris tave primintų kelioms kartoms, pasistatyti namo, kuris daugelį metų būtų tau ir tavo palikuoniams vienos kilmės šeimų branduolys, susitikimo vieta, nebegali apsaugoti tos žemelės, kuri už triūsą galėtų dovanoti neužterštus vaisius.
Kaip veikia aplinkinius gamtinius vandenis, jos gyvūnus tai, kas iš dūmų debesų į juos išlijo, suvoksime, pamatę rezultatus, plūduriuojančius virš vandens. O gal pajausime nepageidautinus pokyčius, pasivaišinę mėgstama žuvimi? Labai įmanoma, kad sveikuolių judėjimo atstovo, saikingai gyvenančio, kruopščiai besirenkančio maistą, atsisakančio gurmanui skirtų pagundų pastangos neįveiks taršios galybės. Vis dėlto reikia tikėti gamtos gebėjimu atsinaujinti.
Simboliška, kad įmonė, kurios paskirtis valyti aplinką nuo naudojimui nebetinkamų padangų, teršiančių gamtą – Ekologistika. Taigi pavadinimas prasideda skiemeniu eko. Ji buvo sukurta, kaip nedidelės veiklos apimties gamykla. Kaip rodo, patikros dokumentai ji gal būt neišsiteko planuotuose rėmuose. Ant pastato užrašas Ekologistika, o pats pastatas – statinys, kuriame naudojamos ir saugomos pavojingos medžiagos, atliekami potencialiai pavojingi darbai. Ir, tikriausiai, čia įsikūrė labai negeras nusiteikimas – „reikėtų dabar daugiau tvarkos, bet tvarkysimės vėliau“.
Blogai, kai patikros metu parodomas nepakankamas principingumas, nugali nuostata „dirba geri specialistai, sukurtos reikalingos darbo vietos, reikia pagailėti, gal nieko blogo nenutiks, kam pyktis.“
Pradėtas ikiteisminis tyrimas nustatys ar katastrofa įvyko dėl piktavališkų veiksmų, ar dėl aplaidumo, ar dėl neleistinos drąsos rizikuoti. Juk verslo pasaulio mąstymui būdinga nuostata – kas jau čia atsitiks, atsitinka kažkur toli, o jei ir atsitiks – pasekmės veikia lėtai, niekas nesusies priežasties ir rezultato.
Katastrofa įvyko, operatyviai organizuota pagalba, pasiaukojančiai dirbo ugniagesiai, sako, kad kvapų prisodrintas oras jau atitinka nustatytas normas. Taigi, viskas praeina, viskas liaujasi ar būna sustabdoma.
O pasekmės. Dėl jų nemoka skųstis išsemto ežerėlio gyviai, upių gyvastis, užteršta žemė, oras, vanduo. Žmogus – protinga būtybė, nueis pas medikus guostis, jį galės subarti, jog pats bėdos prisišaukė, sveikos gyvensenos nepaisydamas ir nėra ko dairytis į tuos, kurie apsiima prajodyti pramoninį žirgą, neturėdami tinkamų gebėjimų.
Su gamta negalima juokauti. Tačiau technokratinė mintis veržli. Ji gali ekologijai gerinti skirtą įmonę paversti taršos katastrofa, paakinti sumanymui kėsintis į medžius – natūralią kovos su oro tarša priemonę ir padovanoja vietoj tvirtų liepų, klevų, beržų nugeibusias gudobeles, kurios daugelį metų neteiks pavėsio, nesulaikys miesto dulkių. Reikia tikėtis, kad tas negeras įvykis bent taps principingumo pamoka ir po jo pagilės supratimas, jog, organizuojant darbą potencialiai taršiame objekte, rizikai ir aplaidumui – ne vieta. Ekologinės kultūros stoka skaudžiai baudžia.
Mindaugas Jonušas
