Žmogui reikia labai daug dalykų. Vienas iš jų savęs realizavimas. Jei nerandi mėgstamos veiklos, kažką pradedi, meti, nepatinki nei sau, nei sulauki pagarbos iš žmonių, su kuriais bendrauji. Apie tai, kaip fotografija virto gyvenimo ašimi atvirai prabilo Šiauliuose gyvenanti fotografė Eglė Sakalaitė.
Hobis, tapęs rimtu užsiėmimu
Nuo pat mažens man patiko paveiksluoti, aišku, tada fotoaparatai buvo kitokie. Kaip sako: „Sustok akimirkai ir apsižvalgyk aplink, pamatysi tai, ko kasdien nematai”.
Tokie dalykai man nutinka savaime. Tarkim kažkur eini ar važiuoji ir nejaučiant, sustoja laikas, tu matai kažką gražaus, kas yra kasdieniška, bet verta įamžinimo. Jau pačios akys fiksuoja vaizdus. Domėjausi daug kuo, ir viena, ir kita atrodė verta dėmesio, tačiau vis atsiduri į sieną ir galiausiai supranti, kad būsi laimingas ir turėsi kokybę bei pasiekimus tik ten, kur tau patinka ir ką tu darai su meile.
Originalumo paieškos
Fotografija, tarsi pati sufleruoja, ką reikėtų užfiksuoti. Tai dažniausia nutinka savaime. Dairaisi, eini ir pamatai tai, ką nori sustabdyti, ką nori parodyti kitiems. Tarkim, jei kalbame apie fotosesiją – jai sunkiai įmanomas kažkoks specialus pasiruošimas, dažniausiai viskas vyksta ekspromtu. Aišku kažkiek, kažką pagalvoti reikia. Bet tu nežinai, kokie bus žmonės, kokia aplinka (kaip ji keisis ar kas joje vyks ). Tu prie visko prisitaikai, viskas vyksta savaime, kyla idėjos, mintys. Fotografija nėra kažkas tokio kaip, pavyzdžiui: statyba, kurią valdo formulės ar kažkokie standartai. Jai reikalinga kažko naujo, netikėto paieška. Kitaip, nebūsi įdomus, originalus ir nesijausi savimi.
Fotografavimo, kaip darbo taipogi nepavadinčiau. Labiau hobi. Aš nelinkusi imti didelio mokesčio už fotografavimą vestuvėse ar kitame renginyje tam, kad užsidirbti. Imu nedaug, nes atsižvelkime į tai, kad pinigai žmonėms nekrenta iš dangaus, be to fotografas taip pat turi išlaidų. Man svarbiausias dalykas, kad fotografuojami žmonės turėtų gražių prisiminimų. Fotografavimas yra nelengvas darbas, nes tu stengiesi, sustabdyti akimirkas, išryškinti asmenybės savybes, užfiksuoti, kas jiems brangu. Labiau darbo gal reikia įdėti į nuotraukų tvarkymą, nei į pačią kompoziciją, nes toje vietoje, tu tiesiog – gaudai emocijas. Kai manęs klausia ką daryti atsakau: „manęs čia nėra”.
Fotogeniški ir nefotogeniški – nuotraukose turi tapti mieli
Puikiai visi žinome, kad ne visi žmonės nuotraukose būna gražūs (fotogeniški). Pats azartas ir iššūkis yra padaryti žmones ir bendrą kompoziciją ne tik gražią, bet ir efektingą ar mielą akiai. Aš niekada nesiekiau orientuotis į paplitusius standartus, kur vestuvių foto turi būti švelnios, vaikų gimtadieniai margi ir pan. Aš darau, kas mano akiai įdomu ar gražu. Tiek vestuvės, tiek kitos iškilmės gali būti ryškios ar nukrypusios nuo standartų.
Modeliai ir įranga
Kiekvienas turėdamas grožio pajautimo jausmą gali tiek fotografuojančiu telefonu, tiek fotoaparatu perteiktį grožį, jei kiekviena nuotrauka kuriama su meile. Tačiau, fotoaparatas yra skirtas konkrečiai vienai funkcijai – paveiksluoti. Jame sukoncentruotos platesnės galimybės, nei telefone, nors teigiama, kad „viskas viename“, tad fotoaparatas pranašesnis, kuriant grožį. Meninė fotografija ne tik atspindi konkretų vaizdą, bet ir fotografo požiūrį. Todėl gali būti graži senatvė, murzina vaikystė, žmogus su darbo ar iškilmių rūbais.
Turtų nedovanoja, bet lanko kūrybos džiaugsmas
Šiais laikais žmogaus pripažinimas yra susijęs su asmens vartojamais materialiais dalykais.. Gali didžiuotis turtu, nauja mašina, telefonu, kelionėmis. Pabandyk pasidžiaugti gražiomis nuotraukomis – tau primins, kad nuo tokio užsiėmimo nepavalgysi, niekur nenuvažiuosi. Manau, gyvenime dvasiniai dalykai yra svarbiau ir teikia daugiau laimės už turtus. Nes šiandien tu turtingas, o rytoj vargšas. O paveiksluodamas, tu būsi laimingas, nes mėgsti savo veiklą ir vis tik daugiau mažiau finansiškai apsirūpini. Jei esi, toks žmogus, kuris nekvaršina savo galvos, kad daug ari uždirbi mažai, ar kad kažką paaukštino pareigose – gali pasišvęsti fotografijai.
Visada reikia vežioti su savimi fotoaparatą – pamatei kažką, ką nori perteikti kitiems – sustojai ir džiaugiesi tuo. Grįžai namo, sutvarkei foto ir valioooo. Po kiek laiko žiūri ir prisimeni, tas ten ir taip, tas tada buvo taip. Tave dar kartą užplūsta malonios emocijos.