Pasaulyje daugybė gyvūnų, tačiau Rytų dvylikos metų ciklo horoskope, suteikiant vieneriems metams pavadinimą, pagerbti vienuolika gyvūnų, tarp jų ir šuo. Šuns garbei skiriama ir atmintina pavasario diena Tai rodo palankumą žmogaus draugui. O kaip vertino šunį senoliai Lietuvoje? Į šį klausimą gali padėti atsakyti vaizdingieji posakiai ir augalų pavadinimai.
Nuo seno sakoma – ištikimas kaip šuo, šuniškas paklusnumas. Taigi, šuo vertinamas, kaip geras draugas. Juk niekas taip neliūdi paliktas vienas ir niekas taip nemoka džiūgauti, šeimininkui sugrįžus namo. Tačiau lietuviai vertina orumą, nepriklausomybę, laisvę. Todėl tarno prieraišumas ne visada mielas akiai. Lietuviui nemalonu matyti tą, kuris šunuodegiauja ( veidmainiauja, nori įsiteikti, pataikauja). Šuo turi aštrius dantis, jis smalsus gyvūnas mėgstantis, žymėti teritoriją, pakramtyti kažką, kas krito į akis. Taigi, jis krečia šunybes.
Palikęs miškus, įsikūręs pas žmones šuo ne visada laimingas, t. y. gyvena šunišką gyvenimą. Lietuvio pasaulėjautoje ryškus paralelinių pasaulių ( karalysčių) pripažinimas. Tai vandenų, gyvūnų, paukščių karalysčių vaizdiniai tautosakoje. Šunų pasaulis kitoks negu žmonių, ten kitokie ir augalai. Taip jau žmogus sukurtas, kad viskas svetimame pasaulyje atrodo prasčiau. Ten ir augalai prastesni.
Žmogus valgo grybus, bet vengia šungrybių. Darželiuose auga mėtos, šaltmėtės, o laukuose šunmėtės. Daug vargo kaimo žmonėms su šunramunėmis – jos net herbicidų nebebijo. Niekas neskanauja šunvyšnės uogų, šunobelės vaisių.
Tikra bėda, k ai prisimeta šunvotė. Negerai, kai žmones traukia ne koncertai, parodos, kelionės, o šunbaliai. Visai blogai, kai kaimynas tave aploja kaip šuo, išdeda į šuns dienas, o skolininkas turi šuns akis. Vakare geriau nesusitikti su girtuoklių šunauja. Liūdna tėvams, kai vaikai pasuka šunkeliais.
Atsidėkodami už ištikimybę, meilę, dažniau paglostykime savo šunelį, žmoniškai jį pašerkime, palakinkime, kad Kūčių naktį, įgavęs kalbos dovaną neimtų skųstis šunišku gyvenimu.