Dominika Peldžiūtė: Vis tiek susitiksime ten pat

Kiekvienas žmogus pasirenka savo gyvenimo kelią savaip. Vieni jį atranda dar vaikystėje ir toks pasirinkimas tampa gyvenimo tikslu,  kiti savo kelio neranda per visą gyvenimą. Dominika Peldžiūtė, ne vieną nustebinusi savo pasirinkimais, šiandien drąsiai eina pasirinktu gyvenimo keliu,  kuris jai teikia galimybę atsiskleisti ir įkvėpti kitus. Dominika – ICF koučingo specialistė, dvasinė poetė, dvasinės saviugdos praktikė, moterų rato organizatorė. Apie pašaukimo paieškas bei netikėtus atradimus Dominika Peldžiūtė prabilo itin atvirai.

Kaip atsirado jūsų dabartinė veikla?

Mano veikla ne „atsirado“, ji, veikiau, „brendo“. Dabartinę veiklą – darbą su žmonėmis per koučingo ir dvasinių, psichoterapinių praktikų metodikas santykių, savirealizacijos, moteriškumo ir ligos, kaip emocijos temose, – esu linkusi vadinti tarnyste. Tam, kad priartėtume prie suvokimo, kur galiu būti naudingas, kokia mano misija – reikia gilaus savęs pažinimo. Tam, kad gebėtume atpažinti visus savo sluoksnius, turime atkreipti dėmesį į gyvenimo dovanojamas patirtis, būti pastabūs ir sąmoningi jose. Kelias į dabartinę veiklą man buvo labai organiškas. Tikrai ne sėdėjau ir ne svarsčiau, ar pasirinkti mokytis meditacijos, sąmoningumo, psichoanalizės ar pačios ramybės pagrindų, ar ne, ar pasirinkti kitokio pobūdžio studijas, o gal tiesiog prisėsti ant vienos iš darboviečių kėdžių. Drįsčiau teigti, kad natūralus asmeninis poreikis nurimti ir atidengė širmą, už kurios slėpėsi mano, kaip asmenybės, kaip atskiros istorijos, stipriosios savybės.

Mano asmeninėje istorijoje įgimta širdies yda buvo langas į šviesą – į gyvenimo dėsnių ir prasmės suvokimą ir, lygiagrečiai, savo, kaip socialinio vieneto, paskirties atradimą, įgyvendinimą. Kuo gyvena vaikas, eidamas į mirtį? Kas svarbu vaikui, prabudus reanimacijoje ir negalinčiam įkvėpti, dėl triūbelių kvėpavimo takuose? Man svarbu buvo suprasti, ką turėčiau šiuose išgyvenimuose suvokti. Širdies ydą savo asmeninėje istorijoje galėčiau piešti, kaip medžio kamieną, aplink kurį apsipina kitos ligos, dėl patirto distreso – egzema, panikos atakos, trumparegystė… O kur dar temos, liečiančios santykius, kai gražiam vaikinui bijai parodyti savo randus, temos apie savęs priėmimą, meilę sau? Viskas susiję. Daug klausimų, kaip vaikui, mane vedė į organišką domėjimąsi filosofija, psichologija, fizine ir metafizine sveikata, o, tuomet, jau darbas su savimi – naujos pažintys, kurios veda ne tik į naujus potyrius, naujus suvokimus, bet ir pas naujus mokytojus. Čia yra nuolatinė, nenutrūkstama įvykių grandis, suprantate? Vienintelis klausimas šioje tęstinėje kelionėje išlieka tas pats: o kokia žinutė slypi už šio mano sutikto žmogaus, susikurtos ligos, gautos darbo pozicijos?

Dabar aš atsigręžiu atgal ir suvokiu, kad viskas, kas mane supo – šeima, mokytojai, draugai, partneriai, sveikatos problemos, „teisingų/neteisingų” veiklų pasirinkimai, – buvo ir yra vedliai, kelrodžiai ženklai. Kai išmoksti juos „skaityti“, supranti, kad, kaip ir visur, čia atsiveria ir kita medalio pusė ir dabar šiuos įvykius, žmones, situacijas aš galiu pati sąmoningai kurti. Dabar aš leidžiu sau patirti, o po to galiu pasirinkti, kokią „etiketę” įvykiui paskirti, arba palikti jį be pavadinimo.

Luktelkite, dar pamiršau paminėti tikėjimą. Atsipalaidavimą jame, atsipalaidavimą atsakomybės už viską prisiėmime. Bet čia jau vienas iš paskutiniųjų laiptelių, atvedusių į dabartinę tarnystę. Kuo tikėti – energija, ženklais, Dievu, meile, – jūs pasirenkate patys. Vis tiek susitiksime ten pat.

Su kokiomis problemomis susiduria šiuolaikinis žmogus?

Šiuolaikinis žmogus susiduria su negebėjimu pamatyti, kad aš esu pakankamas, aš esu sveikas. Džiaugiuosi, kad palengva pradedame suvokti, kad problemos, kaip tokios, apskritai nėra. Yra iššūkis, kuris leidžia įvykti asmeninei evoliucijai. Šiuo atveju „problema” telieka žodžiu sutartinėje mūsų kalboje. Mes galime pasirinkti, ar šį žodį vartosime, ar balsu tarsime mums naudingesnę, aukštesnės vibracijos sąvoką. Esame įpratę viską skirstyti į gera ir bloga, kai, vėlgi, tai – tik žodžiai. Viskas tiesiog yra. Ir tai, kas ateina į mano gyvenimą, ateina dėl manęs, mano gerovei, mano evoliucijai.

Atsakant į šį klausimą, noriu dar vis tik paminėti ryšio stoką. Mūsų pradžios taškas yra šeima. Ir aš nekalbu apie tradicinės šeimos ideologijas, aš kalbu apie mokslą, kuris parodo, kaip mūsų psichika kinta priklausomai nuo mūsų santykio į šeimos narius (Dominika kalba apie fenomenologinės psichoterapijos, išrastos Berto Hellingerio, atšaką – sistemines šeimos konsteliacijas). Mes esame atitolę vienas nuo kito, mus gąsdina mūsų pačių jautrumas, einant į santykį su Kitu ir su savimi. O kas gali būti gražiau už jautrumą – tiesioginę nuorodą į tai, kas tikra ir iš tiesų svarbu? Pastebiu, kad šių laikų žmogui, įsisukus į vartotojiško pasaulio konceptą, tapimas jautriu pačiam sau – savo poreikių išgirdimas ir ryžtas išpildyti pastaruosius, yra iššūkis.

Kaip išmokti žmogui klausytis ir girdėti kitą?

Mano viso darbo pagrindas – nusinulinimas, nusisvarbinimas. Tai – lyg vaikiškas gebėjimas eiti į santykį be vertinimo, be sukaupto žinojimo, be sukauptų patirčių. Tai – nuoširdus noras pažinti.

Žinote, žmogus tokia egocentriška būtybė. Tarnystėje mes ištirpstame besąlygiškume, bet, kviečiu ir čia pradėti nuo savęs. Ar aš noriu būti išklausytas? Ar noriu būti išgirstas? Pradėkime ugdytis save šiame poreikio patenkinime: klausykime savęs, išgirskime save. Įrankių tam turime daug: gamta, meditacija, atsitraukimas, rebefingas, judesio terapija, sportas, sustojimas akimirkoje. Nesinori tęsti, nes ir čia krypstame į vartotojiškumo išraišką. Yra daug sudedamųjų, įtraukiančių mus į triukšmą: maistas, judesio nebuvimas, aplinkinių mintys, spauda… bet ir čia – neklausykite manęs, aš – tik triukšmas šioje temoje. Esu tikra, kad jūs jau patys žinote šio savo periodo asmeninį atsakymą.

Kaip kurti savo gyvenimo geriausią versiją?

O kaip aš kuriu geriausią savo eilėraštį, paveikslą, patiekalą? Dėlioju įvairias detales, kažką ištrinu, pradedu vėl iš naujo, kažką įtraukiu, kažkur pakeičiu detales vietomis. Tas pats ir su gyvenimu.

Beje, su kuo lyginant jis bus „geriausias“? Su kitu mano gyvenimu? Atrodo, kol kas turiu tik šį – vienintelį. Nusimetus tokį konkuravimo su kažkuo, ko net nėra, foną ir supratus, kad mano gyvenimas su niekuo lyginamas nėra ir nebus – atlaisviname energijos tėkmę ir štai čia ima rastis patys magiškiausi, didingiausi sprendimai.

Taigi, kaip kurti savo gyvenimo geriausią versiją? Pasitikėti. Viskuo – ir savimi, ir aplinka, ir laiku, ir vieta, ir sutiktu žmogumi. Negebu pasitikėti aplinka? Mano požiūris į Kitą yra toks, kokį matau pats save, vadinasi, grįžtu prie savęs. Na, o jei nepasitikiu savimi, tai ką tuomet galiu padaryti? Ugdyti ir keisti save.

Meilės sau išmokstame kai?

Kai besąlygiškai save priimame. Atvira ir jautri pažintis su savimi, tikiu, yra raktas. Kai nusimetame visus konceptus ir išorinius reikalavimus. Kai nuoširdžiai atsakome į klausimą „Meilės sau noriu aš pats, ar vis tik čia Kitas man perša, koks svarbus šis faktorius gyvenime?”. Meilė sau įvyksta, kai leidžiu sau net nemylėti savęs, bet nemylėdamas vis tiek einu į ryšį su savimi, į savęs – dabar jau kaip nemylinčio, priėmimą.

Stabtelėjimas šiuolaikinei visuomenei tampa retenybe. Kaip išmokti sustoti?

Joks raumuo neužauga be įdirbio. Nuolatinio įdirbio. Vis tik neturėkime įsitikinimo, kad reikia daug dirbti tam, kad kažko pasiektume. Taip pat neturėkime įsitikinimo, kad, vos užgimus minčiai, pasieksiu galutinę stotelę. Nėra tokios, beje. Todėl koncentruokimės ties gebėjimu mėgautis. Mokykimės mėgautis viskuo. Net, jei ir nepavyksta būti čia ir dabar ir pasimėgauti puodeliu arbatos, pasimėgaukime atėjusia vizualizacija apie ateities planą arba sugrįžusia baime patirti tą pačią nesėkmę. Suprantu, kad visa tai gali skambėti skaitytojui, kaip utopija, neįmanomas, hipotetiškas dalykas. Žodžiai lieka žodžiais. Aš visuomet esu už patyrimo svarbą, tas ir įvyksta susitikus su kiekvienu iš klientų – ryšio patyrimas. Nebūtinai su manimi. Dažnai – ryšio su savimi patyrimas. Tačiau, grįžkime prie klausimo ir, net jei skubame ir bėgame, mėgaukimės tuo bėgimu.

Bet, dabar svarstau, o iš tiesų kam sustoti? Juk vandeniui būtina tėkmė, kaita. Jei vanduo stagnacijoje – jis pasmirsta. Aš kviesčiau ne sustoti, bet sau nemeluoti. Nemeluoti apie savo poreikius.

Kaip teisingai kurti teisingus santykius poroje?

Santykiai yra plati tema, turinti daug sudedamųjų. Sveiki santykiai poroje yra neįmanomi be tvirto, sąžiningo, jautraus santykio su savimi, nes taip, kaip aš žiūriu į save – taip matysiu ir partnerį, draugą, mokytoją, benamį. Man labai patinka S. N. Lazarevo citata „Geriausias Kito auklėjimas yra savęs auklėjimas“. Labai daug svorio, gyvenimo magijos perduoda šis suvokimas.

Vėlgi, nėra „teisingų“ ir „neteisingų“ santykių. Yra tokie, kokių nusipelniau, kokius susikūriau; tokie, kurie yra reikalingi mano asmeniniam vystymuisi; tokie, kuriems esu pasiruošęs.

Galime paminėti, kad santykiams poroje yra svarbu kiekvieno iš partnerių santykis į savo šeimą ir visą giminės medį. Santykiams poroje yra svarbu ryšys, kuriam pasiekti yra daug būdų. Santykiams poroje yra svarbu besąlyginė meilė, kuri neįmanoma be suvokimo, kad šį žmogų sutikau dėl savęs, savo asmeniniam augimui ir per jį mane pasiekia man svarbi žinutė. Ir apskritai, santykiams poroje yra svarbu ne įšokti į vartotojiškumo tendenciją, bet pasiryžti priimti sprendimą juos kurti.