Deimantės Bačiulės dešimtmetis Šiaulių kultūros centre: daugiau nei matyti scenoje

• Parama projektui [12]
Deimantė Bačiulė | Rolando Parafinavičiaus ir asmeninio archyvo nuotr.

Laimėjusi konkursą vadovauti Šiaulių kultūros centrui, Deimantė Bačiulė darbo sutartį pasirašė per savo 35-ąjį gimtadienį – 2016 m. lapkričio 18-ąją.

Buvo penktadienis, o po savaitgalio jau laukė pirmoji darbo diena. Šiemet, pasitikdama 45-ąjį gimtadienį, direktorė mini ir vadovavimo dešimtmetį.

Su ja kalbamės apie atnaujintas kultūros erdves, miesto šventes ir kasdienį darbą, kurio žiūrovai nemato.

Taip pat apie šeimą ir nelengvas patirtis. Kurti jai vis dar patinka, nors šio gimtadienio proga labiausiai norisi poilsio.

Ar prisimenate save prieš dešimt metų, kai pradėjote vadovauti Šiaulių kultūros centrui? Kokia tuomet buvote?

Naivi? Taip, turbūt. Galvojau, kad galiu pakeisti pasaulį. Žinoma, perkeltine prasme. Norėjau padaryti daugiau, geriau, ryškiau. Atrodė, kad jeigu matau, kaip galėtų būti, tai galima imti ir padaryti. Man kažkodėl vis iškyla filmukas „Pinkis ir Makaulė“, kurį studijų metais žiūrėdavome su drauge Kristina. Tas jų sumanymas užkariauti pasaulį kažkaip liko ir manyje. Prisimenu tą jų pokalbį: „Ką šiandien veiksime?“ – „Bandysime užkariauti pasaulį.“ Dabar šypsausi tai prisimindama, bet tas noras kažką pakeisti buvo labai tikras.

Ir pradžia buvo įsimintina. Konkursą jau buvau laimėjusi, o darbo sutartį pasirašiau per savo 35-ąjį gimtadienį – lapkričio 18-ąją. Penktadienis, o pirmadienį jau einu dirbti direktore. Vienas savaitgalis – ir visai kitos atsakomybės.

Su kokia vizija atėjote? Kas formavo Jūsų požiūrį į kultūros įstaigą?

Turėjau daug minčių apie renginius, jų kokybę, aplinką, apie tai, kaip pristatome savo veiklą. Norėjau, kad Šiaulių kultūros centras būtų labiau matomas, kad žmonėms čia būtų įdomu ir norėtųsi sugrįžti. Ėmiausi ir rinkodaros. Kūrėme atnaujintą Šiaulių kultūros centro įvaizdį, bendrą firminį stilių, atsirado padalinių ir meno kolektyvų ženklai. Norėjau, kad būtų matomas mūsų ryšys, kad apie save pasakotume bendrą istoriją. Man artima medžio mintis: bendros šaknys, kamienas ir skirtingos šakos. Kiekvienas padalinys, kiekvienas kolektyvas turi savo veidą, savo veiklą, bet visi esame susiję. Norėjosi, kad žmogus tą ryšį atpažintų ir iš mūsų ženklų, ir iš to, kaip prisistatome.

Daug atsinešiau iš darbo Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Ten mokiausi suprasti, kodėl reikia saugoti istoriją, atkreipti dėmesį į tai, kas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti menka ar nereikšminga. Ta patirtis man davė pagrindą. Tai atsispindi ir Šiaulių kultūros centro erdvėse. Atėję į fojė žmonės pamato dekoratyvinę sieną, kurioje fotografijomis ir senosiomis afišomis pasakojama įstaigos istorija, primenami pelnyti „Aukso paukštės“ apdovanojimai. Antrame aukšte – mėgėjų meno kolektyvų pasiekimų ir prisiminimų alėja. Norėjosi, kad atėję žmonės galėtų pamatyti, kiek čia nuveikta per daugelį metų, pažinti tuos, kurie kūrė šią istoriją. Į Šiaulių kultūros centrą atėjau su noru keisti, bet čia jau buvo žmonės, kolektyvai, tradicijos, daugelio metų darbas. Reikėjo visa tai pažinti. Kai kuriuos dalykus iš pradžių įsivaizdavau paprasčiau, negu jie buvo iš tikrųjų. Tad ir tas mano „keisti“ pamažu virto „atnaujinti“ ir „sustiprinti“ – tęsti tai, kas jau sukurta, ir padėti tam augti.

Kas Jums yra kultūros centras? Juk jo paskirtis daug platesnė nei organizuoti renginius.

Man atrodo, mes kartais pernelyg lengvai pasakome „kultūros centras“, tarsi visiems ir taip būtų aišku, kas tai. Koncertai, šventės, kolektyvai. Tačiau žmogui ši vieta gali reikšti labai daug. Čia galima ateiti pačiam dainuoti, šokti, kurti, mokytis. Gal iš pradžių nedrąsiai, nieko nepažįstant. O po kurio laiko jau turi savo žmones, savo repeticijų laiką, kažkas tavęs laukia. Vaikas čia auga, suaugęs žmogus atranda veiklą sau. Atsiranda bendrumo jausmas. Kartu čia perduodama tai, ko vien perskaityti neužtenka: daina, šokis, paprotys, gebėjimas ką nors sukurti drauge. Man kultūros centro reikšmė labai aiškiai pasimato per žmones, kurių gyvenime jis turi vietą.

Jeigu galėtumėte grįžti į pirmąją darbo dieną, ką pasakytumėte sau?

Neskubėk visko padaryti iš karto. Ir neprisiimk visko pati. Tik nežinau, ar anuomet būčiau savęs paklausiusi, nes ir dabar neklausau (šypsosi). Dar pasakyčiau: jeigu tavo galvoje viskas aišku, kitam žmogui nebūtinai taip yra. Reikia paaiškinti, išklausyti, susitarti. Kartais man atrodo, kad jau galime daryti, o pasirodo, dar net nesame vienodai supratę, ką norime padaryti. Nuo šio darbo savęs neatkalbinėčiau. Tik palinkėčiau labiau pasaugoti save.

Jums patinka pačiai kurti erdves, parinkti spalvas, sustatyti daiktus. Tai labiau ūkiškumas ar kūryba?

Man tai kūryba. Patinka ateiti į patalpą ir pradėti matyti, kaip čia galėtų būti: ką nudažyti, ką perkelti, kur ką pastatyti. Kartais dar nieko nėra, o aš jau sakau: čia bus taip. Ne visada moku iš karto paaiškinti, kodėl vienas sprendimas, mano manymu, tinka, o kitas – ne. Taip matau, taip jaučiu. Turbūt susideda dailės studijos, patirtis, skonis. Nereiškia, kad visada esu teisi, bet tą vaizdą dažnai turiu gana aiškų. Man patinka pačiai dalyvauti kuriant erdvę. Ir paskui žiūrėti, kaip žmonės toje erdvėje jaučiasi, ar patogu, ar veikia tai, ką buvome sugalvoję.

Per dešimtmetį atnaujinti Šiaulių kultūros centro ir Rėkyvos kultūros namų pastatai, Centrinio parko estrada, Prisikėlimo aikštės apžvalgos pastate įrengta ekspozicija. Kaip pati apibrėžtumėte savo indėlį?

Visų šių darbų nuopelnų sau neprisiimu. Džiaugiuosi, kad tai vyko man vadovaujant, kad galėjau prisidėti ir kai kuriuos sprendimus pakreipti pagal kultūrinės veiklos poreikius. Tai Šiaulių miesto savivaldybės sprendimai ir investicijos, projektuotojų, rangovų, specialistų, mūsų komandos darbas. O mūsų vaidmuo kiekviename projekte buvo kitoks.

Į Šiaulių kultūros centrą atėjau, kai renovacijai jau buvo uždegta žalia šviesa. Viešasis pirkimas, rangovo atėjimas – projektas jau judėjo į priekį. Vidaus patalpų apipavidalinimu rūpinausi pati. Tad vertinkite ir teiskite – čia jau yra mano sprendimų. Rūpėjo spalvos, baldai, bendras vaizdas ir tai, ar bus patogu repetuoti, dirbti, priimti žiūrovus.

Centrinio parko estrada buvo atskira kelionė su Šiaulių miesto savivaldybe. Europos Sąjungos finansavimą šiam projektui buvo galima gauti per mūsų įstaigą, todėl projektą tiesiogiai administravo Šiaulių kultūros centras. Teko įsijausti ir į statybininko vaidmenį – klausti, aiškintis, mokytis dalykų, kurių iki tol nereikėjo išmanyti. Buvo daug darbo, kurio iš žiūrovo vietos tikrai nepamatysi.

Rėkyvos kultūros namų statybos darbus administravo Šiaulių miesto savivaldybė. Mes labai norėjome, kad šie namai atsinaujintų. Šiaulių kultūros centras rūpinosi vidaus įrengimu, teritorijos tvarkymu ir priežiūra. Norėjosi, kad būtų jauku viduje, o sutvarkytą pastatą suptų prižiūrėta aplinka.

Prisikėlimo aikštės apžvalgos pastate įrengiame Šiaulių miesto istorijos ekspoziciją. Ją finansuoja Šiaulių miesto savivaldybė, įgyvendina Šiaulių kultūros centras. Pirmoji dalis įrengta 2025 metais, 2026-aisiais ekspozicija išplėsta į antrąjį aukštą. Man patinka, kad čia galima ir apžvelgti miestą, ir daugiau apie jį sužinoti. Šis darbas artimas ir dėl istorijos, ir dėl galimybės galvoti, kaip ją pateikti erdvėje.

Žmonės mato renginius, parodas, sutvarkytas erdves. O kokios Jūsų darbo dalies jie paprastai nepamato?

Didžiosios dalies proceso. Žmogus ateina į renginį ar į sutvarkytą erdvę ir mato rezultatą. Bet kiek iki jo reikėjo padaryti, dažniausiai žinome tik mes patys. Kad įvyktų renginys, reikia parengti programą, suskaičiuoti išlaidas, suderinti daugybę dalykų, atlikti pirkimus, sudaryti sutartis, pasirūpinti techniniu pasirengimu. Dar yra tvarkos, taisyklės, dokumentai, informacija, kuri turi laiku pasiekti reikiamus žmones. Ir kiekviename žingsnyje gali atsirasti kas nors, ką vėl reikia aiškintis ar spręsti.

Tas pats ir su paprasčiausiais ūkiniais darbais. Atrodo, reikia tik kažką sutvarkyti, nupirkti ar įrengti. Bet ir tam reikia išsiaiškinti, ko tiksliai reikia, numatyti lėšas, susitarti, suorganizuoti, patikrinti, ar viskas padaryta gerai. Kartais toks iš pažiūros nedidelis darbas pareikalauja labai daug laiko ir dėmesio.

Todėl man taip svarbu, kad darbai būtų užbaigiami. Jeigu susitarėme – padarome. Jeigu kažkas stringa – kalbamės laiku, kol dar galime rasti sprendimą. Kai vienu metu vyksta daug dalykų, vienas neatliktas darbas gali sustabdyti ir kitus. Tai mūsų atsakomybė, bet norėtųsi daugiau supratimo, kiek kasdienio darbo reikia tam, ką galiausiai visi pamato.

Galerijos „Laiptai“ reorganizacija buvo nelengvas etapas. Kas Jums tuomet buvo svarbiausia ir kas skaudino?

Nepasakyčiau, kad skaudino. Labiau erzino ir piktino. Mano tikslas buvo stiprinti ir puoselėti veiklą, o kartais jausdavausi taip, tarsi reikėtų įrodinėti, kad neatėjau visko sunaikinti. Buvo daug negatyvo, bet tuo metu jis manęs skaudžiai nekabino. Matyt, jau buvau užsiauginusi storesnę odą. Suprantu žmonių prisirišimą prie šios vietos, jos istorijos, čia dirbusių žmonių. Suprantu ir nerimą dėl permainų. Bet norėjosi, kad būtų išgirsta ir tai, ką ketiname daryti, dėl ko stengiamės. Galerija „Laiptai“ turi savo veidą, ryšį su menininkais ir lankytojais. Tai reikia saugoti ir tęsti. Taip pat matau daug prasmės P. Bugailiškio etnologijos centro veikloje. Man rūpi, kad šios vietos turėtų geras sąlygas dirbti ir galėtų augti.

Kokie įgyvendinti sumanymai Jums teikia daugiausia džiaugsmo?

Vieną išrinkti sunku. Čia ir miesto šventė „Šiaulių dienos“, ir Kalėdų renginiai, eglės įžiebimas, šventinių erdvių kūrimas. Dideli darbai, daug žmonių ir atsakomybės. Kol ruošiamės, būna visko, bet kai matai susirinkusius žmones, jų reakcijas, gali ir pati pasidžiaugti tuo, ką kartu padarėme. Man daug reiškia ir regioninės šventės „Teka saulelė“, kuriose susitinka žmonės, jų kūryba ir mūsų tradicijos. Matai bendrą rezultatą, bet žinai, kiek už jo yra repeticijų, kolektyvų vadovų darbo, pačių dalyvių pastangų. Arba šamoto skulptūros Rėkyvoje. Renginys pasibaigia, o kūriniai lieka. Žmogus gali prieiti, apžiūrėti, vėliau sugrįžti. Man patinka, kad tai, ką darome, turi tęsinį.

Nepatikėsite, bet man net viešieji pirkimai patinka. Tarkime, reikia nupirkti tai, ko niekada nesi pirkęs ir apie ką iš pradžių nedaug išmanai. Turi išsiaiškinti, suprasti, ko mums reikia, kaip tai aprašyti. Ir kai galiausiai pavyksta, būna labai smagu (šypsosi). Aišku, džiaugsmas čia ne dėl paties viešojo pirkimo. Dėl to, kad išmokai, susitvarkei su tuo, kas iš pradžių atrodė neaišku, ir turi rezultatą.

Todėl tas džiaugsmas gali būti ir po didelės šventės, ir po visai nedidelio darbo, apie kurį niekas nesužinos. Svarbu, kad gali sau pasakyti: gerai, kad padarėme.

2022 metais pelnėte Kultūros ministerijos premiją už aktyvią, kūrybingą veiklą kultūros centruose. Ką Jums reiškė šis įvertinimas?

Daug reiškė. Džiaugiausi ir nenoriu apsimesti, kad apdovanojimai man nesvarbūs. Kasdien dažniausiai matai, kas dar nepadaryta, kur reikia pasitempti, ką išspręsti. Toks įvertinimas leidžia trumpam sustoti ir pamatyti, kad jau šį tą nuveikei. Priėmiau jį ir asmeniškai, ir galvodama apie žmones, su kuriais dirbu. Premija skirta man, bet daugelio darbų viena nebūčiau padariusi. Prie jų prisidėjo kolegos, kolektyvų vadovai, kūrėjai, partneriai. Gera žinoti, kad mūsų darbas matomas ir už miesto ribų. Man tai buvo svarbus padrąsinimas.

Kas Jums svarbiausia dirbant su komanda?

Man svarbiausia, kad mums rūpėtų tai, ką darome, ir galėtume vieni kitais pasikliauti. Esu reikli vadovė. Daug reikalauju ir iš savęs, ir iš kitų. Noriu, kad susitarimai neliktų vien žodžiais, kad darbai būtų padaryti iki galo. Per dešimt metų su kolegomis visko buvo. Ir pasistumdėme, žinoma, perkeltine prasme, ir paverkėme, ir apsikabinome. Bet keliavome viena kryptimi. Ne visada iš karto sutardavome, tačiau kartu ieškojome, kaip padaryti geriau. Su šia komanda mes lipame į savo Everestą. Ne visada lengvai, bet lipame. Kai atsigręžiu į tai, ką per šiuos metus nuveikėme, žinau – viena tiek nebūčiau padariusi. Už tai savo komandai esu dėkinga.

Ar pati norėtumėte dirbti su tokia vadove kaip Jūs? Kas būtų sunkiausia?

Manau, norėčiau. Bet lengva nebūtų. Pačiai su savimi irgi ne visada lengva (šypteli). Turbūt sunkiausia būtų mano tempas ir dėmesys detalėms. Kai matau, kad galima padaryti geriau, sunkiai numoju ranka. O kitam gal atrodo, kad jau viskas gerai ir galėtume baigti. Man patinka, kai žmogus turi savo nuomonę, gali paaiškinti, kodėl siūlo kitaip. Tik pati turiu duoti jam laiko tą nuomonę pasakyti ir išgirsti iki galo. Ne vien laukti, kada galėsiu paaiškinti savo sprendimą.

Dešimt metų – tarsi nedaug. Tačiau sakote, kad per juos tilpo labai daug gyvenimo. Kas liko už viešai matomų darbų?

Man per tuos dešimt metų buvo visko. Susirgau onkologine liga. Gydžiausi ir šiandien tikiuosi, kad liga nepasikartos (trumpam nutyla). Apie tai kalbu atsargiai. Tuo pat metu augo mano vaikas, vyko šeimos gyvenimas, buvo darbas su visais jo rūpesčiais. Buvo ir noro spjauti į viską ir išeiti. Kartais norėjosi verkti, o nuo nuovargio – tiesiog šaukti. Galvojau, kaip viską ištverti. Nenoriu sakyti, kad kiekvienas sunkumas mane tik sustiprino. Kai kas labai išvargino. Šiandien esu pavargusi ir galiu tai pripažinti. Jubiliejus juk nereiškia, kad turiu kalbėti vien apie tai, kas pavyko. Šiame dešimtmetyje buvo daug gero, bet buvo ir labai sunkių dienų.

Kas sunkiausiu metu Jus laiko?

Mano šeima. Labai didelis vyro palaikymas. Už tai esu jam dėkinga. Ne viską apie mūsų gyvenimą noriu pasakoti viešai, bet jo buvimas šalia man labai daug reiškia. Ir mano vaikas, kuris per tuos metus augo. Šalia visų darbų bėgo ir jo vaikystė. Jam skyriau mažiau laiko ir dėmesio, nei būčiau norėjusi. Kai būsiu sena ponia, turbūt gailėsiuosi to nesugauto laiko (susimąsto). Šio dešimtmečio negaliu matuoti vien tuo, ką padariau įstaigoje. Turiu į ką atsiremti. Ir gerai žinau, kiek tai reiškia, kai pačiai jėgų lieka mažai. O dar turiu savo „streso kamuoliuką“ – šuniuką mopsą. Jis man kaip pagalvėlė, kuri, atrodo, sugeria visą susikaupusią įtampą. Pabūnu su juo, ir kažkaip atlėgsta.

Kurie darbo metai ryškiausiai iškyla prieš akis?

2020-ieji. Baigėsi pagrindinio pastato renovacija ir tuo pat metu gyvenimą pakeitė pandemija. Ilgai lauki atnaujintų erdvių, galvoji, kiek visko jose vyks, o paskui tenka iš naujo spręsti, kaip apskritai dirbti ir pasiekti žmones. Įsimins ir šie, 2026-ieji. Šiauliams – 790, Šiaulių kultūros centrui – 80 metų. Prie visko prisideda ir mano pačios sukaktys. Daug progų atsigręžti atgal, nors kasdieniai darbai dėl to, žinoma, nesustoja.

Jeigu apie šį dešimtmetį būtų kuriamas spektaklis, kokio žanro jis būtų?

Vieno žanro neišskirčiau. Per tuos dešimt metų buvo visko – ir dramos, ir komedijos, ir trilerio, o kartais net „siaubeko“ (juokiasi). Priklausytų nuo to, kurią mūsų darbo dieną filmuotų. Kai kurias situacijas prisiminus dabar galima pasijuokti, nors tuo metu juokinga tikrai nebuvo. Tad medžiagos filmui užtektų. Gal net serialui.

Kuo didžiuojatės, nors veiklos ataskaitoje to neužrašysi?

Kad prie kai kurių dalykų nenuleidau rankų. Ne viskas pavyksta iš pirmo karto, ne viskuo iš karto patikima. Kartais reikia daug kartų grįžti, aiškinti, ieškoti kito sprendimo. Kai paskui matai, kad veikia, džiaugiesi. Ataskaitoje parašome, kad projektas įgyvendintas. Bet joje nesimato viso kelio iki to rezultato – kiek žmonės galvojo, ginčijosi, taisė, kiek įdėjo savęs. Džiaugiuosi, kad galėjau prie tų darbų prisidėti. Ir savo indėlį matau, ir kitų žmonių.

Kas per dešimt metų pasikeitė Jumyse? O ko nenorėtumėte prarasti?

Anksčiau greičiau patikėdavau, kad jeigu labai norėsiu, tai ir padarysiu. Dabar turiu daugiau patirties ir geriau žinau, kiek visko gali būti pakeliui. Noras keisti sumažėjęs. Būna dienų, kai tiesiog norisi išgyventi, susitvarkyti su tuo, kas jau yra. Kurti man vis dar patinka. Pamatau erdvę, kažką sugalvoju, ir jau galvoje dėliojasi, kaip galėtų būti. Nenorėčiau, kad patirtis mane taip nugludintų, jog nieko nebenorėčiau. To savo noro ir ryžto dar norėčiau pasilikti.

Kokį Šiaulių kultūros centrą norėtumėte matyti po dar dešimties metų?

Norėčiau, kad žmonėms jis ir toliau būtų reikalingas. Kad būtų norinčių dainuoti, šokti, kurti, ateiti į parodas, koncertus, edukacijas. Kad atsirastų žmonių, norinčių tęsti tai, ką šiandien darome. Norisi, kad kiekviena mūsų erdvė išlaikytų savo savitumą. Rėkyvos kultūros namai, galerija „Laiptai“, P. Bugailiškio etnologijos centras turi savą istoriją ir savo žmones. Čia matau daug galimybių tęsti tai, kas vertinga, ir imtis naujų darbų. O stiprinti pirmiausia reikia komandą. Geros darbo sąlygos, tinkamas atlygis, galimybė mokytis ir pasitikėjimas žmonėmis lemia labai daug. Norėčiau, kad pradėti darbai būtų tęsiami ir pasikeitus vadovui ar kitiems darbuotojams.

O ko 45-ojo gimtadienio proga palinkėtumėte sau?

Poilsio. Labai ilgo, tikro poilsio. Šiuo metu tai didžiausias mano gimtadienio noras. Tokio, kai nereikia nieko organizuoti, spręsti, taisyti ir net ilsintis mintyse būti darbe. Pabūti su šeima, su savimi, be nuolatinio jausmo, kad dar kažką privalau padaryti. Noriu pailsėti tiek, kad pajusčiau, jog iš tikrųjų pailsėjau.

Įdomiausios naujienos Jūsų el. pašto dėžutėje. Jokio SPAM`o!

Paspausdami mygtuką „Prenumeruoti“, patvirtinate, kad susipažinote su mūsų Privatumo politika ir Naudojimo sąlygomis bei su jomis sutinkate.
• Parama projektui [82]