Į visuomenines organizacijas, laikraščių redakcijas kreipasi neviltin įkritę skolininkai, patekę anstolių globon. Daugelis iš jų anstolius apibūdina pačiais šiurkščiausiais žodžiais ir kaltina už sugadintą gyvenimą. Daugelio skolininkų situacija tikrai nepavydėtina, tačiau ar bėda tik anstolio kontoroje?
Visuomeninių organizacijų tinklas „Stop skurdas“ keletą metų tyrinėjo skolų turinčių asmenų bendravimą su anstoliais. Tyrimo duomenys viešai nebuvo skelbti, tačiau kai kurios tendencijos paviešintos internete paskelbtoje peticijoje. Anstoliai vadovaujasi įstatymais, o įstatymai griežti – žmonės aplaidžiai žiūri į savo pareigas, daro lengvabūdiškus sprendimus nusipelno ir baudų, ir kreditorių reikalavimų. Institucija, ginanti skolintojų interesus arba atliekanti veiksmus, kad nusižengęs ar kitam žmogui žalos pridaręs asmuo neišliptų sausas iš vandens.
Ar visada bauda auklėja.
Už ką tik nebaudžiamas šiuolaikinis žmogus: už vaikų neauklėjimą, netinkamą gyvūno laikymą, eismo taisyklių pažeidimus, trukšmą tam tikromis valandomis ir daugelį kitų dalykų. Deja, daugelis uždirba tik lėšų būtiniausiems poreikiams, ir baudai nėra straipsnio šeimos biudžete. Jei nėra lėšų, laukiama stebuklo, delsiama – kuo toliau tuo labiau bėda didėja.
Skolų klampynėje – lengvabūdis.
Tas, kas stebi žmonių elgesį gatvėje mato būdingą mūsų žmonių elgesį: pėstieji gražiai vaikštinėja takais, skirtais dviratininkams, pėstieji skuba pereiti per gatvę, nesvarbu, kokia šviesoforo šviesa bedegtų, gatve lekia vairuotojai – greičio mėgėjai. Visi šie žmonės vadovaujasi principu – taisyklės, normos, įstatymai visiems, išskyrus mane.
Lyg mažas vaikas užsimanęs žaislo skolinasi žmogus nemąstantis apie rytdieną ir galimas rizikas. Skolinamasi ne alkanam vaikui papenėti, o įsigeidus muzikos centro, adrenalino lošimo namuose, palėbauti ir pabūti vakaro didvyriu.
Kiekvienas potencialus vartotojas, kuris girdi reklamą per televiziją, radiją, mato internete, negali atsikratyti spalvingų leidinukų paslaptingai atsirandančių pašto dėžutėse, visur susiduria su skelbimais ant tvorų, stulpų, stendų.
Atsispirti pagundai sunku tiek neišmokytam socialinių įgūdžių rizikos šeimoje, tiek lepūnėliui, kurio įgeidžius tenkino tėvai, jausdamiesi kalti, jog neturi laiko bendrauti.Matyt, tie ugdytojai, kurie užmiršta įdiegti ugdytiniams garbingo elgesio nuostatas, pareigos jausmą, sugebėjimą realiai vertinti savo galimybes – nutiesia kelią į skolų liūną.
Ar visada verta užjausti skolintoją, kuriam negrąžinama skola? Atrodytų viskas aišku – kitokio atsakymo negali būti – tik teigiamas. Deja, ar visada skolintojas susimąsto, kam skolina.
Socialiniai darbuotojai susiduria su tokiomis dramomis, kaip antai šeimos vyras ir jos nelaimė pasiskolina pinigų buto remontui ir mėnesį švenčia nežinia kur. Jo žmona ašaroja, įrodinėdama „žiauriems anstoliams” jog namuose niekas netaisyta, negražinta jau dešimtį metų, o vyrelis pasiėmęs paskolą visai kitais tikslais.
Vaikų namų auklėtinis nusiperka padėvėtą automobilį, važinėja miesto gatvėmis tiek draugų, kiek tik telpa automobiyje, vairuoja, neturėdamas teisių, – ir štai bauda, pasimatymas su anstoliu. Tikėtis, kad jo atlyginimo užteks ir baudai, ir pragyvenimui – naivu.
Jis vos baigęs 10 klasių, uždirbdamas minimalų atlyginimą, užsikrovė didžiulę naštą ant pečių,lengvabūdiškai prarado lėšas, kurios būtų pravertusios profesijai įsigyti. Vieniša mama nepatenkinta anstoliu, išreikalavusiu baudą už vaiko nepriežiūrą. Jei ji anksčiau dirbo šviesios dienos nematydama ir negalėdama tinkamai auklėti vaiko, tai bauda privers dar ilgiau dirbti. Du jauni žmonės norėtų tuoktis ir gyventi kartu. Tačiau jaunikis įklimpęs į skolas, norėdamas įsigyti prabangos dalykų. Skola žlugdo motyvus legaliai dirbti. Nuotaka abejoja, ar šiuo žmogum galima pasitikėti.
Rodos, kuo didesnę baudą susimokės pažeidėjas, tuo atsakingiau žiūrės į gyvenimą. Deja, sunku rasti tokį darbą, kad užtektų ir skolai ir buities gerinimui. Ateities perspektyvos susiaurėja.
Visuomenė turėtų daugiau dėmesio kreipti į šį reiškinį: numatant baudas, delspiningius, atsiskaitymą už anstolio darbą reikėtų išsamiai apsvarstyti, neskirti baudų, kurios ne drausmina, o žlugdo žmogų. Reikėtų galbūt peržiūrėti skolų išreikalavimo sąlygas ir skirti tokias, kurios būtų pagal žmogaus ekonomines galimybes. Kartais racionalu, užuot baudus pinigine bauda – nukreipti mokytis socialinių įgūdžių ar gydytis nuo priklausomybių.
Stručio kompleksas.
Kiekvienas turėtų vengti skolos, o jei ji atsirado nesislėpti, kaip stručiui smėlyje. Tiesa, tai yra tik vaizdingas pasakymas, nes iš tiesų strutis taip nesislepia.
Už tai, kad būtų palankesnių alternatyvų skoloms grąžinti derybas veda visuomeninės organizacijos, bet ir dabar žmogui, sugebančiam paaiškinti, kokioje situacijoje jis atsidūrė -skolos išieškojimas neatsisuka aštriausiu kampu. Tačiau, jei žmogus laukia stebuklo -jo nesulaukia.