Kino ir teatro aktorė Emilija Latėnaitė gerai visuomenei pažįstamas medijos veidas. Tačiau, ko gero, ne visi žino, kad ši aktorė randa laiko ir socialinei veiklai. Apie aktorės duoną bijojusi ir pasvajoti Emilija Latėnaitė džiaugiasi, kad kažkada sukaupė ryžtą ir nusprendė pasirinkti sceną, sprendimas jai šiandien dovanoja įvairių galimybių. Senelių globos namuose talkinanti aktorė tvirtai tiki, kad senatvė gali ir turi būti ori ir prie to galime prisidėti kiekvienas. Apie savo kelią ir socialinę iniciatyvą aktorė prabilo mūsų skaitytojams.
Kaip gimė mintis pasirinkti aktorės karjerą?
Apie vaidybos studijas niekada nesvajojau. Man tai buvo tabu, išskirtinių profesija. Bet, kai 12oj klasėj reikėjo rinktis, kur stoti, atsirado tik dvi specialybės, kur tikrai tuo metu norėjau studijuoti – kultūros istorija ir antropologija ir vaidyba. Džiaugiuosi, kad išdrįsau pripažinti sau, ko noriu ir to siekti, nes mano profesija mane džiugina kas dieną.
Jūs pradėjote išskirtinę iniciatyvą, papasakokit apie tai plačiau
Šiuo metu renkamos aukos, kad gydytojai klounai galėtų eiti į senelių namus, kur yra itin laukiami ir reikalingi. Norisi daugiau kalbėti apie senų žmonių poreikius, jų norą gyventi pilnavertį gyvenimą, bendrauti, jausti, kad esi svarbus ir reikalingas.
O būtent tokius ryšius ir kuria gydytojai klounai. Seneliai dėkoja, kad klounai padeda įveikti rutiną, skausmus, slogumą, o klounai dėkoja seneliams už jų buvimą, išmintį, priėmimą. Atrodo svarbu, kad, kuo daugiau senų žmonių turėtų tokius santykius, todėl kviečiu prisidėti prie akcijos savo auka paspaudus nuorodą.
Ar jūsų žinomumas padeda socialinei veiklai?
Labai tikiuosi, kad žinomumas gali prisidėti prie mano norimų visuomenės pokyčių. Esu dėkinga visiems aukojantiems, reaguojantiems, kalbantiems. Nuostabu, kad atsirado žmonių, kurie susisiekė asmeniškai ir nori prisidėti savais būdais prie geresnio senelių gyvenimo, kurie irgi kalba kaip tai svarbu. Nesu pratusi atstovauti, todėl ši akcija man yra nemenkas asmeninis iššūkis, bet labai tikiu jos svarba mūsų visai visuomenei. Svarbu permąstyti požiūrį į senus žmones.
Kodėl reikia atkreipti dėmesį į senyvo amžiaus žmones?
Senatvė yra tai – į ką mes visi einame. Vyraujantis jaunystės kultas iškreipia požiūrį į senatvę, padaro ją baubu. Man įdomi senatvės paslaptis, gyvenimo etapas, kai jau esi beveik visą jį nugyvenęs, patyręs jo unikalumą, kiekvieno žmogaus jis individualus ir nepakartojamas. Rūpinamės vaikas, kad jiems visas gyvenimas būtų prieš akis, o rūpintis senais žmonėmis būtina, nes jiems gyvenimo liko jau labai nedaug. Žmonės yra gyvūnai, kurie gali vieni kitiems padėti gyvenimus nugyventi pilnavertiškai ir šita veikla taip pat – galimybė padėti.
Kuo ši iniciatyva gali būti naudinga visuomenei?
Be senatvės ir mirties negalėtume pilnai suvokti žmogaus gyvenimo, viso ciklo. Įvertinimas senatvės visai visuomenei padėtų atsipalaiduoti, gyventi gyvenimą, mėgautis visais jo etapais, o ne desperatiškai bandyti išlaikyti jaunystę.
Kaip senyvo amžiaus žmonės gali išreikšti save?
Visiškai tai kaip norisi! Svarbiausia nenustoti gyventi kol esi gyvas, nenusirašyti patiems. Nieko nėra liūdniau, kaip žmonės atsisakantys mėgstamų veiklų ne dėl ribotų fizinių galimybių ar kitų trukdžių, o tiesiog dėl amžiaus. Esu susidūrusi su nuomone, kad gėda seniems žmonėms eiti i kavines vakare, kad čia jau tik jaunimo pramoga. Visiška nesąmonė!
Aš už visuomenę tokią, kokia ji tikrai yra, už visus matomus jos narius. Mano vienas kino vaidybos dėstytojų yra 81-erių metų lobynas, kuris atskrenda iš JAV ir su begaline energija ir išmintimi perduoda savo kino vaidybos žinias. Mano bobutė yra mano įkvėpimas kaip skinti dieną, mėgautis gyvenimu, padėti kitiems ir neprarasti smalsumo pasauliui, suprantant, kad jis pilnas paslapčių.
Laimingas žmogaus gyvenimas prasideda nuo?
Man laimingo gyvenimo receptas – drąsa gyventi jį kaip norisi, nesistengti atitikti kitų lūkesčių ir taisyklių, priimti, kad gyvenimas yra žaidimas be parašytų taisyklių ir tikslo, esmė – pats žaidimas.
