Mano „pažintis“ su kolektyviniais sodais prasidėjo dar vaikystėje – kaip ir dažnas lietuvis, augantis mieste, turėjau ne vieną giminaitį, turintį kolektyvinį sodą.
Ne kartą teko padėti nuimti rudenį derlių, palaistyti šiltnamį, nupjauti žolę ar tiesiog dalyvauti įvairaus pobūdžio šeimos šventėse, vakaronėse, kurioms švęsti dažnas pasirinkdavo būtent kolektyvinį sodą, nes tai buvo gana privati erdvė, ypač gyvenusiems butuose ir negalėjusiems laisvai linksmintis iki paryčių dėl už sienos miega kaimynai.
Tiesa, vaikystės vaizdinys ir dabartinė sodininkų kasdienybė skiriasi. Pirmajame XXI a. dešimtmetyje kolektyvinių sodų sklypuose kiekvienas žemės kvadratinis metras iš paskirtų standartinių 6 arų vis dar buvo išnaudojamas daržininkystei: nuo bulvių, morkų, burokų iki gana nemažų šiltnamių – tai mačiau savo akimis.
Dar ir dabar atsimenu, kuomet vasarą, važiuojant dviračiu į sodininkų bendrija „Dubysa“, esančią prie pat Raseinių miesto, matydavau žydinčias bulves ir jas ravinčias sodininkes su skarelėmis ant galvos.
Na, o šiandien, pasivaikščioję po dažną sodininkų bendriją Lietuvoje, dažniausiai pamatytume išpuoselėtą sodo namelį (dažnai paverstą gyvenamuoju namu) su gražiai prižiūrima veja ir keletu pakeltų lysvių bei nedideliu šiltnamiu.
2017 m. metais oficialiai tapau sodininku (parašiau prašymą, sumokėjau stojamąjį mokestį ir sąžiningai moku visus sodininkų bendrijos „Padubysys“ numatytus mokesčius), nes įsigijau tipinį (projektas S-20-2) sodo namelį su standartiniu 6 arų sklypu sodininkų bendrijoje „Padubysys“ (Raseinių r., Bralinskių k.).
Tiesa, nors mano įsigytas sodo namelis turėjo būti pastatytas pagal tipinį projektą, tačiau ne visi projekte numatyti sprendiniai buvo įgyvendinti iki galo. Greičiausiai tai įvyko dėl statybinių medžiagų trūkumo (su tuo susidūrė visi sodininkai).
Tapęs sodininku supratau, jog Lietuvoje egzistuoja kolektyvinio sodo fenomenas, kurio dalimi tapau ir aš. Pastaraisiais metais viešojoje erdvėje pasirodė gana įdomių straipsnių apie kolektyvinius sodus Lietuvoje[1], kurie paskatino pasidomėti sodininkų bendrijos „Padubysys“ istorija.
Kolektyvinių sodų Lietuvoje pradžia
Oficialia kolektyvinės sodininkystės pradžia Lietuvoje laikomas Lietuvos sodininkystės draugijos įkūrimas 1959 m. Tiesa, pirmieji kolektyviniai sodai Lietuvoje pradėjo veikti dar 1951–1953 metais[2]. Sodininkystė Lietuvoje paplito dėl kelių priežasčių.
Pirmiausia, sodininkystę skatino pati sovietinė valdžia, nes pokaryje trūko maisto, buvo tikimasi, kad žmonės užsiaugins vaisių, uogų, daržovių, laikys bites ir taip apsirūpins maistu. Tiesa, reikia pabrėžti, kad anuomet sodų sklypuose buvo draudžiama laikyti gyvulius, tačiau tikrai ne visur Lietuvoje šio draudimo buvo paisoma[3].
Antra, pokaryje buvo vykdoma kolektyvizacija ir melioracija, naikinti vienkiemiai, žmonės kėlėsi į miestus, o lietuvių noras dirbti žemę ir prisirišimas prie jos niekur nedingo, todėl skiriami sodo sklypai prie miestų tapo valdžios dovana trokštantiems turėti „savos“ žemės[4].
Taip pat esama nuomonių, kad sodininkystė Lietuvoje ir sodininkų bendrijų plėtra tarnavo kaip priemonė patraukti žmones nuo politikos, nes dirbant sode nelieka laiko politikuoti ar kritikuoti valdžią, arba sodas galėjo tenkinti žmonių (tarybinių piliečių) poilsio reikmes[5].
Architektas Matas Šiupšinskas teigia: „Bendrijoms skirti žemės sklypai arba būdavo nebereikalingi kolūkiams dėl nederlingumo, arba būdavo sudėtingos konfigūracijos“[6]. Ši tendencija nesikeitė visą sovietinės okupacijos laikotarpį, o šios politikos puiki iliustracija yra sodininkų bendrijos „Padubysys“ vietos parinkimas. Šios bendrijos sodininkė Irutė Bakšienė prisimena: „Čia buvo labai prasta žemė, sodininkams paskyrė tokią žemę, kurios nereikėjo kolūkiui, nes ją kartais užliedavo Dubysa, buvo sunku privažiuoti, čia pat didžiulis Dubysos šlaitas. Ten, kur dabar yra pirmosios gatvelės, tikrai buvo smėlis ir dabar ten giliau po žeme smėlis, jie ten vežėsi žemių. O toliau buvo šiek tiek geresnės žemės. Čia pas mane buvo toks kaip liūnas, tokios žolės augo – kaip kokioj pelkėje“.
Sodininko Aleksandro Liniko patirtis, kuriantis bendrijoje, vaizdžiai papildo, kokias teritorijas kolūkiai skirdavo kolektyvinių sodų steigimui ir kiek vargo sodininkai turėjo, kol gautą sodo sklypą paversdavo tinkamu sodininkystei: „Pas mus buvo akmenynas.
Vieni akmenys ir žvyras. Atsivariau ekskavatorių, kasėm tuos akmenis, dėjom čia šalia į tokią pelkę ir alksnyną šalia, dabar tie akmenys tebėra, čia štai šalia sudėti pas kaimyną nuo tų laikų. Vėliau aš perėjau dirbti iš projektavimo į vykdytojus, viename kolūkyje reikėjo nugriauti kiaulidę ir pastatyti veršidę, o ten šalia buvo mėšlo ir durpių kalnai, kurie trukdė.
Aš paklausiau kolūkio pirmininko, ar galiu pasinaudoti ta durpe, tai jis man pasiūlė nors ir visą išsivežti (juokiasi). Vaizdas buvo toks: mašinos su betonu ir žvyru važiuoja į objektą čia ant kalno, o grįžtant į Raseinius – užsuka į sodus ir išpila į mano sklypą durpes. Bet kas paskui darėsi! Kaip žėlė dilgėlės, varputis, o viešpatie!“ – prisimena A. Linikas.
Straipsnio „Kolektyvinio sodo idėja ir jos materializacija Lietuvoje“ autoriai išskiria tris kolektyvinių sodų raidos etapus[7]. Pirmasis prasidėjo 1961 m., kai pasirodė Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimas „Dėl esamų kolektyvinių sodų žemės naudojimo ir sklypų naujiems kolektyviniams sodams skyrimo tvarkos“. Nutarimas oficialiai reglamentavo kolektyvinių sodų teritorijų parinkimo ir projektavimo tvarką. Tiesa, dokumentas nenumatė galimybės sodo sklype statyti vasarnamį.
Neilgai trukus, 1963 m. minėtas nutarimas papildytas, jame nurodyta, kad miesto ribose esančiame kolektyviniame sode statomų bendro naudojimo paviljonų užstatomas plotas negali būti didesnis kaip 4 kv. m., o sode už miesto ribų – ne didesnis kaip 8 kv. m. vienam sodininkui.
Nuo 1966 m. prasidėjo antrasis kolektyvinių sodų formavimosi etapas. Tais metais numatyta leisti statyti atskirus ar suporintus sodo namelius iki 25 kv. m ploto, taip pat šiltnamius iki 20 kv. m. ploto. Tą patį XX a. 7 deš. prasidėjo tipinių sodo namelių projektavimas.
Sodininkai, statydami namelius, turėjo laikytis tipinių projektų, tačiau ne visiems tai pavykdavo, nes trūko statybinių medžiagų. Siekdama užtikrinti kolektyvinių sodų statymo kontrolę, Lietuvos sodininkų draugija ėmėsi organizuoti gražiausiai tvarkomų sodybų konkursus.
1967 m. įvyko vienas pirmųjų tokių konkursų. 1977 m. prasidėjo trečiasissodų formavimosi etapas, kuomet statybos sodininkų bendrijose buvo dar labiau liberalizuotos ir sodininkų bendrijose leista statyti 45 kv. m. vasarinio tipo sodo namelį, taip pat 15 kv. m. ūkinį bloką, 20 kv. m. neapšildomą šiltnamį ir 18 kv. m. ploto stoginę lengvajam automobiliui, po nameliu buvo galima įsirengti rūsį.
Sodininkų bendrijos „Padubysys“ kūrimas
Iš negausaus sodininkų bendrijos „Padubysys“ archyvo ir senųjų sodininkų atsiminimų galima atsekti, kaip kūrėsi ir vystėsi 45 metus gyvuojanti bendrija. Tiesa, reikia pastebėti, jog ne visi dokumentai yra išlikę, trūksta susirinkimų protokolų, senųjų sąskaitų, aktų ir kt.
Pavyzdžiui, straipsnio autoriui taip ir nepavyko išsiaiškinti, kada tiksliai keitėsi bendrijos pirmininkai, kada pastatyti kai kurie įrenginiai ar išdalinti paskutinieji sklypai (pirmiausia buvo suplanuota mažiau sklypų).
Kaip ir įprasta tuo metu, daug kas buvo daroma be dokumentų, per pažintis. Beje, dėl šios priežasties, dabartinė bendrijos valdyba ir pirmininkė susiduria su nemažai biurokratinių kliūčių, nes anuomet daryti darbai niekur nefiksuoti, neužregistruoti.
Kada įkurta sodininkų bendrija „Padubysys“? Daugelis senųjų sodininkų į šį klausimą atsako, kad 1981 m. Sodininkas Aleksandras Linikas, kuris rengė Bendrijos išplanavimo projektą, prisimena: „1981 m. man patvirtino galutinį projektą.
Vargom 3 metus, kol pramušėm leidimą, nes reikėjo Vilniuje pervažiuoti visas ministerijas, kad kiekviena jų leistų kurti bendriją. Aš pagal projektą sužymėjau visas gatveles, subraižiau visus sklypelius, ir prasidėjo darbai.
Upelius nudrenavo Ariogalos melioratoriai, jie taip pat aptvėrė visą bendriją tvora, atvedėm Dubysos vandenį į kiekvieną sklypą, buvo pastatytas vandens bokštas, sužymėtos gatvelės, sugalvoti jų pavadinimai“.
Daugeliui sodininkų į atminį įsirėžę 1981 m., nes tais metais burtų keliu ištraukti sklypai. „1981 m. birželio 7 d. viskas buvo užbaigta ir traukėm burtus, kas kurį sklypą gaus, nes visiems sodininkams rūpėjo greičiau turėti savo žemės, kad tik spėtų tais pačiais metais iki Antaninių pasodinti bulves“, – prisimena A. Linikas.
Visgi, Bendrijos įkūrimą reikėtų paankstinti vienais metais, nes sodininkų bendrija „Padubysys“ Raseinių r. Liaudies Deputatų Tarybos Vykdomojo komiteto sprendimu įregistruota 1980 m. rugsėjo 23 d.[8], o 1981 m. gegužės 8 d. sodininkų bendrija „Padubysys“ priimta į Lietuvos sodininkystės draugiją[9]. Tiesa, visos bendrijos anuomet turėjo priklausyti sodininkystės draugijai. Taigi, oficiali sodininkų bendrijos „Padubysys“ įsteigimo data turėtų būti laikoma 1980 m. rugsėjo 23 d. Savaime suprantama, ši data sodininkams nežinoma, nes realūs veiksmai sodo sklypuose prasidėjo būtent 1981 m. vasarą, kai jie įžengė į savo sklypelius. Apibendrinus galima pasakyti, jog sodininkų bendrijos „Padubysys“ įkūrimas truko trejus metus: prasidėjo 1978 m. rugpjūčio 30 d., kai Lietuvos TSR Ministrų tarybos prezidiumas leido pradėti projektuoti bendriją[10], o baigėsi 1981 m. birželį, kai sodininkai įžengė į paskirtus sklypus, kurie jiems atiteko „loterijos“ būdu. Beje, šios bendrijos kūrimas patenka į trečiąjį, paskutinį, Lietuvos sodininkų bendrijų formavimosi etapą.
Būtina paminėti, jog mintis kurti Bendriją anuomet kilo Eugenijui Stremauskui, jis buvo pagrindinis šios idėjos įgyvendintojas. Kai kurie sodininkai jį vadina „Bendrijos tėvu“. Žemės sklypo išskyrimu ir įvairia su tuo susijusia dokumentacija rūpinosi Jurgis Lukša. Elektros atvedimu į bendriją rūpinosi Antanas Verba. Dubysos vandens trasos planavimą, tiekimą sodų laistymui ir atvedimą į sklypus koordinavo Pranas Šetkus.
Laimingas 1981 m. vasaros bilietas
Norisi akcentuoti 1981 m. birželio 7 d. vykusią „loteriją“. Bendrija buvo padalinta į 4 kvartalus. I kvartalas (nuo Alyvų iki Vingio tako) buvo skirtas Lietuvos komunistų partijos Raseinių r. komiteto, Raseinių r. Liaudies Deputatų Tarybos Vykdomojo komiteto ir Raseinių r. vykdomojo komiteto žemės ūkio valdybos darbuotojams.
Tuomet šiose įstaigose dirbę asmenys buvo tikroji Raseinių rajono nomenklatūra, to meto svarbiausi asmenys ir elitas, pvz., Saulės take sklypą gavo Raseinių r. Vykdomojo komiteto pirmininkas A. Skeiveris. II kvartalas (nuo Vingio iki Vyšnių tako) buvo skirtas statybininkams ir gamybinio susivienijimo „Šatrija“ darbuotojams. III kvartalas (nuo Vyšnių iki Ąžuolo tako) buvo skirtas Raseinių rajono medikams.
IV kvartalas (nuo Ąžuolo iki paskutinio Padubysio tako) buvo skirtas prekybininkams ir Raseinių profesinės technikos mokyklos darbuotojams. Sodininkas A. Linikas prisimena, jog „loterijos“ dieną pretendentai atvyko į naujai įkurtą bendriją (be abejo, jau turėję valdžios leidimą gauti sklypą) ir traukė sklypų numeriukus, kuris sklypas kieno bus (kiekvienas traukė pagal savo kvartalus).
Sodininkas J. Celiešius prisimena, kad „loterija“ vyko ne visiems vienodai teisingai, nes kai kurie rajono politiniai veikėjai, ypač I kvartale, jau turėjo iš anksto išsirinkę geresnius sklypus ir jų loterijoje nebuvo. Na, o likusiems sodininkams sklypai buvo padalinti demokratišku būdu, vykdant „loteriją“.
Kolektyvinės sodininkystės tikslų atspindžiai sodininkų bendrijos „Padubysys“ išplanavime
Sodininkas A. Linikas pasakoja, kaip buvo projektuota bendrija: „Nuo pat pradžių visos gatvelės buvo suprojektuotos, tačiau nebuvo suprojektuotų tiek sklypų, kiek turime dabar. Bendrijos gale (dabar Padubysio, Miško, Ąžuolo takų galuose) turėjo būti visuomeninės paskirties pastatai, sodininkų klubas, vasaros estrada, automobilių stovėjimo aikštelė, tačiau tie pastatai nebuvo pastatyti ir, vėliau, prie pirmininko Z. Brazausko, ta nepanaudota teritorija buvo išskirstyta sodo sklypais ir išdalinta naujiems sodininkams.
Beje, kaip tik ten atsirado mažesni 3 arų sklypai, nors standartas buvo 6 arai. Tuomet esamiems sodininkams buvo siūloma papildomai pasiimti po mažesnį sklypą, pvz., bulvių sodinimui. Ne vienas taip ir padarė. Beje, bendrija turėjo būti didesnė, tačiau prieš pat bendrijos įkūrimą buvo nurėžta nemažai žemės, nes ta dalis buvo labai arti vandenvietės“.
Kad skaitytojas geriau suprastų, kaip keitėsi bendrijos planas, pridedamos dvi iliustracijos: „Kolektyvinis sodas „Padubysis“ genplanas“ ir „Kolektyvinis sodas „Padubysis“ nužymėjimo genplanas: gatvių, ašių ir aptvėrimo nužymėjimo schema“. Pastarojoje aiškiai pažymėta suprojektuota bendrijos dalis, kuri buvo išbraukta iš projekto.
eje, pastebėsiu, jog bendrijai pradėjus gyvuoti, buvo išdalintas 101 sklypas (žr. į „Kolektyvinis sodas „Padubysis“ genplanas“), o 2024 m. duomenimis, sodininkų bendrijoje „Padubysys“ yra 141 sklypas [11].
Sklypų padidėjo būtent tada, kai buvo nuspręsta minėtą visuomeninės paskirties teritoriją, kur turėjo stovėti sodininkų klubas, vasaros estrada ir kt., suprojektuoti ir išdalinti kaip naujus sklypus.
Žvelgiant į parengtus bendrijos išplanavimo dokumentus, negali neatkreipti dėmesio į plačius užmojus: buvo numatytos vietos bitynui, kolektyvinio sodo klubui, pirčiai, sandėliui, vasaros estradai, lauko teniso aikštelei, tinklinio aikštelei, krepšinio aikštelei, užtvankai, automobilių stovėjimo ir apsisukimo aikštelei.
Dauguma šių planų taip ir liko tik popieriuje, bet užmačios gana plačios – tai viskas, ko reikia tarybinam piliečiui.
Kaip teigia M. Šiupšinskas, oficialiai deklaruojami sodininkystės tikslai liudijo svarbias visuomenines užduotis, kurias turėtų atlikti sodininkystė: ugdyti meilę gamtai, fizinio darbo įgūdžius, sveikatinti, padėti atsipalaiduoti darbininkams ir tarnautojams, aprūpinti šeimas bei organizacijas vaisiais ir daržovėmis[12]. Sodininkų bendrijos „Padubysys“ senieji išplanavimo dokumentai liudija apie sovietinės visuomenės kolektyvinės sodininkystės tikslų laikymąsi.
Sodo namelių statybų problemos: „Leidimą statyti gavai, o statybinių medžiagų nėra“
Straipsnyje buvo aptarti trys kolektyvinės sodininkystės etapai, tačiau ne viskas buvo taip paprasta. Nors sąlygos sodininkystei vis gerėjo, tačiau sovietinė valdžia ne kartą buvo užsimojusi riboti bendrijų plėtrą, sodo namelių statybą, pasitaikydavo įvairių sodininkų tikrinimo bumų, nes daugelis nesilaikė numatytų normatyvų.
Vienas iš paskutinių tikrinimo bumų buvo 1982 m. viduryje, kai Lietuvoje imta tikrinti pažeidimus soduose, nubausti kai kurie atsakingieji asmenys ir priimtas Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimas „Dėl papildomų priemonių kolektyvinės sodininkystės trūkumams pašalinti“.
Šiuo nutarimu atšaukti leidimai statyti didesnius nei 25 kv. m. ploto namelius ir pabrėžtas ryžtas kovoti su nusižengimais [13].
Sodininkų bendrijos „Padubysys“ sodininkai kaip tik papuolė į šį tikrinimo bumą, nemažai bendrijos sodininkų turėjo mažinti planuojamų statyti sodo namelių kvadratūrą iki 25 kv. m: „Pradžioje mano suprojektuotas sodo namelis buvo 49 kv. m, tačiau aš nespėjau pasistatyti tokio, man ėmė ir nubraukė tuos kvadratus.
Beje, keli sodininkai spėjo pasistatyti tuos didesnius namelius ir jiems praėjo, jie ir pinigų daugiau turėjo, ir aukštesnes pareigas ėjo. O mums visiems čia aplink neleido tų didesnių pasistatyti, nes kažkas pasikeitė Maskvoje. Pasakė: viskas, 25 kvadratai ir ne daugiau. Tai man vėl reikėjo iš naujo perbraižyti dokumentus ir pristatyti į vykdomąjį komitetą“, – prisimena sodininkas J. Celiešius.
Sovietų Lietuvoje ir visoje SSRS buvo nemažai paradoksų. Vienas tokių – statybinių medžiagų trūkumas. Sodininkas J. Celiešius prisimena: „Nebuvo tų statybinių medžiagų. Iš kur jų gauti? Buvo visokios kombinacijos. Susikombinuodavom statybinių medžiagų ir oficialiai, ir neoficialiai.
Buvo man toks atvejis: susikombinavau plytas, o dokumento tai nėra. Būtų kas patikrinę, tai būčiau turėjęs reikalų. Būdavo, kad tuos medžiagų popierius kombinavom, važinėdavom, prašinėdavom po kolūkius, kad išrašytų dokumentus statybinėms medžiagoms.
Pas mane kai atvažiavo tikrinti sodo namelį, tai pirmiausia paprašė kanalizacijos dangčio popierių, nes žinojo, kad tokiam daiktui tuo metu buvo sunku gauti popierių (juokiasi), čia tau ne plytos ar mediena, kurių popierius lengviau susikombinuot buvo galima.
O aš turėjau susikombinavęs tą kanalizacijos dangčio popierių, berods, iš Ariogalos tarybinio ūkio. Su direktoriumi išgėriau butelį ir jis man tą popierių parašė (juokiasi). Tai inspektorius paėmė tą popierėlį, kuris buvo išduotas kanalizacijos dangčiui, ir pasirašė ant kitos pusės, kad niekam kitam aš neperleisčiau. Buvo toks paradoksas: leidimą statytis sodo namelį gavai, bet statybinių medžiagų nėra.“
Tipinių sodo namelių statyba ir jų konversijos
Sodininko kelias dažniausiai prasidėdavo nuo sklypo gavimo, vėliau sodininko rūpestis buvo sodo namo statyba. Anuomet niekas neleido statyti, ką nori, reikėjo rinktis iš tipinių projektų, skelbiamų Lietuvos sodininkystės draugijos centro valdybos.
Prieš pradedant tipinio sodo namo statybą reikėjo išsirinkti ir rajono architektui pateikti derinti tipinį projektą, taip pat reikėjo pateikti ir sklypo situacijos planą, kuriame būtų aiškiai matyti, kaip pasirinktas tipinis sodo namelis „įsilies“ į turimą sodo sklypą [14].
A. Linikas prisimena: „Raseinių rajono Vykdomasis komitetas išduodavo leidimą statytis sodo namelį. Visi nameliai buvo tipiniai iš katalogų, kurie buvo patvirtinti Vilniuje, kitokių statyti neleisdavo. Viskas pasikeitė tik vėliau, po Nepriklausomybės atkūrimo, kai visi pradėjo daryti, ką nori“.
Sodo namelį, statytą pagal tipinį to meto projektą (S-20-2), 2017 m. įsigijau ir aš, šio straipsnio autorius. Įdomu, kad 1984 m. birželio 18 d. pirmajam sklypo savininkui išduotame statybos leidime yra numatyta, jog „statytojas privalo statybą pradėti ne vėliau kaip 1984 m. birželio 18 d., baigti ir pateikti valstybinei priėmimo komisijai iki 1986 m. birželio 18 d.“.
Tame pačiame dokumente pastebėta: „Keisti projektuose numatytą pastatų ilgį, plotį, aukštį, laikančias konstrukcijas, vidaus išplanavimo principus, architektūrinį sprendimą ir pastatų statybos vietą be miesto vyriausiojo architekto rašytinio sutikimo bei eksploatuoti nustatyta tvarka nepriimtus naudoti pastatus draudžiama“ [15].
Paradoksas, tačiau sodininkai, gavę statybos leidimą, atlikdavo pagrindinius darbus ir priduodavo projektą, tačiau vėliau rekonstruodavo sodo namelį pagal savo poreikius, pvz.: pastoges perdarydavo į garažą, o antrąjį namelio aukštą, kuris tipiniame projekte pažymėtas kaip palėpė, paversdavo į vaikų kambarį ir pan.
Sodininkų išmonei ribų nebuvo – užtenka pasivaikščioti po sodininkų bendriją „Padubysys“ ir pamatyti, kuo virto tipiniai projektai. Beje, panašiai nutiko ir pirmajam mano sodo sklypo savininkui. Jis tipinio sodo namelio projektą kiek pakeitė, nes pagal tipinį projektą S-20-2 turėjo būti įrengta poilsio zona, tačiau jos nėra.
Įėjimas (laiptai į namelį) turėjo būti nuo gatvelės, tačiau dabar laiptai įrengti šone. Projekte numatytas židinys ir kaminas, tačiau jis niekada nebuvo pastatytas [16]. Galite palyginti patys, pažvelgdami į pateiktas iliustracijas.
Sodininkų bendrijos „Padubysys“ istorijos nuotrupos
Dėl dokumentų trūkumo sudėtinga pasakyti, kada tiksliai keitėsi bendrijos valdybos pirmininkai, bet galima nustatyti bent eiliškumą. Pirmasis bendrijos valdybos pirmininkas buvo Eugenijus Stremauskas, tada jį pareigose pakeitė Zenonas Brazauskas, vėliau pirmininkavo Adolfas Klajimas, Vytautas Polmonas, Jurgis Albertas Tiškus, o nuo 2021 m. bendrijos valdybos pirmininkės pareigas eina Lina Liutkienė.
Svarbiausi bendrijos istorijos įvykiai:
- 1980 m. rugsėjo 23 d. įsteigta sodininkų bendrija „Padubysys“;
- 1981 m. vasarą įsikuria pirmieji sodininkai;
- 1990 m. išasfaltuotas pagrindinis bendrijos kelias [17];
- 2013 m. nutiestas asfaltuotas kelias nuo kelio Raseiniai–Baisogala iki bendrijos pradžios;
- 2022 m. pastatyta bendro naudojimo pavėsinė;
- 2024 m. bendrijos teritorijoje įrengta apsisukimo aikštelė ir autobusų stotelė.
• Arnas Zmitra Straipsnis parengtas ir išspausdintas Raseinių krašto kultūros ir istorijos žurnalui „Rasupis“ Nr.1(8), 2025 m.
[1] Bene daugiausiai apie kolektyvinius sodus Lietuvoje yra parašęs architektas Matas Šiupšinskas. 2021 m. jis apsigynė disertaciją „Kolektyvinio sodo fenomeno urbanistinis ir sociokultūrinis aspektai. Sovietinės Lietuvos atvejis“. Prieiga per internetą: https://epublications.vu.lt/object/elaba:114612330/
[2] Marija Drėmaitė, Viltė Janušauskaitė, Nojus Kiznis, Matas Šiupšinskas, Jūs gaunate butą. Gyvenamoji architektūra Lietuvoje 1940–1990 metais. 2023,2024, p. 242.
[3] Matas Šiupšinskas, Indrė Saladžinskaitė, Rugilė Žadeikytė, Kolektyvinio sodo idėja ir jos materializacija Lietuvoje, Mokslas – Lietuvos ateitis, 2016, Nr. 8(1), p. 105. Prieiga per internetą: https://www.lituanistika.lt/content/68009 , p. 105.
[4] Kolektyviniai sodai sovietmečiu simbolizavo piliečių laimę, tačiau iš tiesų juos slėgė graudi realybė, LRT televizijos laida „Daiktų istorijos“. Prieiga per internetą: https://www.lrt.lt/naujienos/verslas/4/1166892/kolektyviniai-sodai-sovietmeciu-simbolizavo-pilieciu-laime-taciau-is-tiesu-juos-slege-graudi-realybe?srsltid=AfmBOoofP93pB0b8eHgkGSow05YoG51q5Cn2-vLCO5BxkCaKFMRG00Eu
[5] Kolektyvinio sodo idėja ir jos materializacija Lietuvoje, p.105.
[6] Kolektyviniai sodai sovietmečiu simbolizavo piliečių laimę, tačiau iš tiesų juos slėgė graudi realybė.
[7] Kolektyvinio sodo idėja ir jos materializacija Lietuvoje, p.106.
[8] 1980 m. rugsėjo 23 d. Raseinių r. Liaudies Deputatų Tarybos Vykdomojo komiteto sprendimas Nr. 314 „Dėl „Padubysio“ kolektyvinio sodo išplanavimo tvirtinimo ir tipinių laisvanoriškos sodininkų draugijos įstatų įregistravimo“. Kauno regioninis valstybės archyvas, f. R-1596, ap.1, b.833, l.154.
[9] Lietuvos sodininkystės draugijos centro valdyba, potvarkis Nr. 50, 1981 m. gegužės mėn. 8 d. Sodininkų bendrijos „Padubysys“ archyvas.
[10] Lietuvos TSR Ministrų tarybos prezidiumo komisijos einamiesiems reikalams 1978 m. rugpjūčio 30 d. posėdžio protokolas Nr. 13. Sodininkų bendrijos „Padubysys“ archyvas.
[11] Sodininkų bendrijos „Padubysys“ 2024 m. veiklos, ūkinės ir finansinės veiklos ataskaita
[12] Matas Šiupšinskas, Vasarnamio sublimatas: kolektyviniai sodai sovietmečiu, Acta Academiae Artium Vilnensis, 2018, Nr. 88–89, p. 241.
[13] Vasarnamio sublimatas: kolektyviniai sodai sovietmečiu, p. 238.
[14] Matas Šiupšinskas, Kolektyvinio sodo fenomeno urbanistinis ir sociokultūrinis aspektai. Sovietinės Lietuvos atvejis: daktaro disertacija, Vilniaus universitetas, 2021, p.74.
[15] Raseinių rajono Liaudies Deputatų Tarybos Vykdomasis komitetas. Leidimas Nr. 30/84 vykdyti individualinę statybą. Straipsnio autoriaus asmeninis archyvas.
[16] Ten pat.
[17] Kolektyvinio sodo „Padubysys“ kelio asfaltavimas, atliktų darbų priėmimo aktas. 1990 m. gegužė. Sodininkų bendrijos „Padubysys“ archyvas.
