Rugsėjo 14-ąją pirmą kartą Šilinėse buvo švenčiama Misijų ir kartu Jaunimo diena. Artėjant spaliui, kai popiežiaus Pranciškaus pakviesti minėsime ypatingąjį Misijų mėnesį, atlaidų dienomis prie jo ženklu ir šūkiu papuošto altoriaus aikštėje nesyk buvo priminta kiekvieno krikščionio pareiga įsijungti į Bažnyčios misijas pasaulyje dėl Kristaus taip pat karštai, kaip Gerąją naujieną nešė eiklieji apaštalai, pasklisdami „lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8).
„Lig pat žemės pakraščių“, į tolimąją Afriką, nukeliavo ir misionierius, kunigas salezietis Hermanas Šulcas, kuris aikštėje sakė katechezę. Prieš 40 metų įkūręs jaunimo stovyklą Ruandoje, kartu su genocidą patiriančiais jos gyventojais šis lietuvis misionierius išgyveno ne tik 100 kartų persirgtą maliariją, bet ir pasikėsinimą jį nužudyti. Kalašnikovai, granatos, grasinimas pririšti prie važiuojančio automobilio, vietinis jaunimas, neturintis ateities, karščiuojantys žmonės, kuriems nėra nei vaistų, nei gydytojo – tokia šių misijų aplinka, kurioje ir Mišias teko aukoti ant lagaminėlio su liturginiais reikmenimis, skurdžios genties žmonėms neturint net stalo. Jau 50 kunigystės metų skaičiuojantis kun. Šulcas sakė apie misijas pradėjęs mąstyti dar nebaigęs seminarijos ir jose nesyk teko prašyti: „Dieve, padėk tų žmonių gyvenime“, su dėkingumu atsiliepė apie savo žemaitę mamą – ji taip pat kurį laiką gyveno Ruandoje ir buvo misionierė kad ir paprastomis daržininkystės pamokomis jaunimui.
Eucharistijos šventimui vadovavo ir homiliją pasakė arkivyskupas Lionginas Virbalas. Giedojo Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios choras (jo vadovas Audrius Petrauskas).
„Evangelija pasakoja, kaip Jėzus pašaukė mokinius, kad jie būtų kartu su Juo ir kad galėtų juos siųsti. Bažnyčioje kiekviena pabaiga yra naujas siuntimas“, – sakė arkivyskupas L. Virbalas.
Ypatingojo Misijų mėnesio ir atnaujinamo Bažnyčios kvietimo įsipareigoti misijoms (žr. https://misijos.katalikai.lt/) proga savo homilijoje ganytojas pakvietė pamąstyti, koks yra Dievo siuntimas kiekvienam šiandien, pasidalydamas keliomis įžvalgomis.
Pirmoji rėmėsi klausimu „Kodėl jie, o ne aš?“, kurį popiežius Pranciškus kelia pats sau susitikdamas su kenčiančiais ligoniais, migrantais, kaliniais, bedarbiais. Pasak ganytojo, toks klausimas kyla ir, pvz., apsilankius pas Pravieniškėse kalinčius ar pas Motinos Teresės seseris, priglaudžiančias tuos, kurie neturi kur daugiau eiti, kurių veiduose matyti sielos vargas.
„Kodėl jie, o ne aš? Kodėl mano gyvenimo kelias buvo kitoks?“ – kalbėjo arkivyskupas apie visada slėpiningą Dievo veikimą. Jis nesiteisina, bet kaskart duoda naują progą kurti savo gyvenimą ir padėti kitiems bandyti iš naujo. Kur žmogus mato ribotą pabaigą ar pats užveria kitiems duris, Dievas atveria naujos pradžios viltį. Jėzaus kryžius taip pat buvo ne pabaigos, bet mūsų išgelbėjimo pradžia. Dievas, liepaintis atleisti ne septynis, o 77 kartus, duoda naują pradžią ne mažiau kartų.
„Yra ir kitas klausimas: o kodėl gi ne aš?“, – sakė arkivyskupas, kalbėdamas apie Mergelės Marijos atsiliepimą „Štai aš…“ išgirdus sukrečiančią angelo žinią. Misionieriaus gyvenime irgi yra ta gero ryžto akimirka: eisiu, Viešpatie. Kažkas pirmas turi atleisti, įsipareigoti bendruomenei, parapijai, paliudyti tikėjimą šeimoje, darbe – o kodėl gi ne aš?
Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba (tekstas plačiau http://siluva.lt/ )