Seneliams, vaikams, žmonėms su negale reikia kitokių sąlygų negu sveikiesiems, žvaliems darbingiems. Vieniems reikia daugiau pagalbos, kitiems mažiau. Tačiau niekas nenori gyventi aplinkoje, primenančioje ligoninę, kur visas gyvenimas tampa lyg ir ne tavo. Žmonėms dar neturintiems ar jau nebeturintiems daugelio įgūdžių savarankiškai gyventi reikia bendruomenės, kurią patogu būtų lankyti ir teikti medicinines ir socialines paslaugas. Tačiau tos paslaugos turėtų atitikti globotinių poreikius ir nebūti perteklinės, slopinančios savarankiškumą. Žiežmariuose ir Biržuose banoma įgyvendinti naują globos eksperimentą.
Deja, jis sutiktas su neigiamomis gyventojų reakcijomis. Negalima kaltinti gyventojų atjautos stoka. Iš tiesų, kur tik pasidairome – ten trūksta elgesio santūrumo. O senatvė, su ja susijusi asmenybės kaita tikrai kelia problemų. Koks buvo gyvenimas – prie to ir senatvėje linkstama.Tačiau jos yra valdomos ir kas neleistina viešoje vietoje darbingo amžiaus žmonėms, tas neleistina ir senoliams. Paauglių elgesio koregavimas sudėtingesnis, bet reikėtų pradėti taikyti veiksmingas priemones tiems, kurie negerbia visuomenės.
Ar taip baisu, kai įprastoje bendruomenėje įsikuria kiek kitokia bendruomenė? Gal nereikėtų spėlioti, bet derėtų prisiminti jau sukauptą, nors ir nedidelę praktiką.
Nuo 1994 m. dvidešimtį metų veikė vaikų, netekusių tėvų globos sodyba Melnragėje. Tai buvo graži pajūrio vieta, truputį poilsiautojų prie jūros nuošalėje. Vaikai čia mokėsi socialinių įgūdžių. Šventė šventes, buvo ieškoma galimybių pakeliauti po įvairias šalis. Sodybai talkininkavo savanoriai: klaipėdiečiai studentai, atvykdavo savanorių iš užsienio. Čia veikė ir vaikų užimtumo dienos centras.
Suprantama, kad čia gyveno sudėtingo likimo vaikai. Jie patekdavo į sodybą matę ir šilto, ir šalto su įvairiausiais įpročiais. Tačiau vaikus globojanti komanda aiškino, kokios vertybės svarbios sodyboje, o vėliau ir savarankiškame gyvenime. Direktorė ir auklėtojos ne deklaravo, bet ir nuoširdžiai gyveno pagal dorovinius įsitikinimus ir diegė juos vaikams. Sodyba nebuvo svetimkūnis gyvenvietėje. Greitai gyvenvietės žmonės tapo krikštatėviais sodybos vaikams. Tai labai suartino vaikus su gyvenvietės žmonėmis. Geraširdės močiutės, besiilginčios savo anūkų ir darbais – darbeliais apsikrovusių sūnų ir dukterų atrado kam skirti laisvalaikį. Jos dovanodavo vaikams savo rankų šiluma sušildytus mežginius ir nėrinius, savo sodo vaisių kompotus ir uogienes. Kartu su vaikais šventes šventė ir gyvenvietės vieniši seneliai. Sodyba tapo dvasinio gyvenimo ir prasmingo užimtumo centru.
Patalpos buvo išnuomotos panaudos sutartimi. Sutarties laikas pasibaigė, ji nebuvo pratęsta, sodybos gyvenimas užgeso.
Gyvenvietė pajuto dvasinę tuštumą. Sodyba tikrai nekėlė gyvenvietėje kokių nors sunkumų ypatingesnių negu gyvenvietės namų vaikai. Jie buvo mokomi buities darbų, ruošėsi šventėms, su studenčių pagalba stengėsi įveikti atsilikimą moksle.Todėl dykinėti neturėjo laiko, o kai nedykinėjama ir blogi darbai nevilioja.
