Situacijų, kai žmogui prireikia pagalbos būna įvairių. Labiausiai kritinių situacijų galima tikėtis, vietovėse, kur gyvena daug senyvo amžiaus žmonių, prastėja infrastruktūra, nėra išsilavinusių žmonių, kurie siūlytų sprendimus ar bent viešintų problemas.
Kyla klausimas ar etiška dar nepradėjusiam pareigas eiti prezidentui kurti jo dienotvarkės rekomendacijas? Keblus klausimas, tačiau ilgame patarimų tekste yra ir racionalus grūdas – pastebėjimas, jog gyventojų socialinė situacija priklauso nuo geografinio faktoriaus.
Mažų gyvenviečių žmonės turi tenkintis blogesne paslaugų infrastruktūra; dėl to, kad toli vyksta į darbus – turi mažiau laisvalaikio; pirkdami prekes auto parduotuvėse, parduotuvėlėse moka brangiau, blogesnis čia medicininio aptarnavimo prieinamumas. Tėvus gąsdina aukštojo mokslo koncentravimo Vilniuje ir Kaune tendencija. Žemaitijos jaunajai kartai jis taps brangesnis (parvykimas namo, pragyvenimas atskirai nuo tėvų šeimos).
Kai, reformuojant švietimo, kultūros tinklus vadovaujamasi nuostata taupyti mažų gyvenviečių sąskaita – intelektas taip pat nutolsta. Todėl sunku berasti tinkamai dirbti galinčių visuomeninių organizacijų lyderių, vietinių politikų, net kultūros veiklos entuziastų. Jei vietovėje gyventojų amžiaus vidurkis daugiau negu septyniasdešimt – tai toks bus ir į savivaldybių tarybas renkamas elektoratas, kuriam sunku kuopti privirusią košę ir koreguoti ilgalaikio neveiklumo pasekmes
Kur begyventų žmogus – svarbi jo teisė gyventi saugiai.
O jei medicininė pagalba nutolusi, kelia pavojų slidūs ir užpustyti keliai? Kaime yra gerai besiverčiančių ūkininkų. Ūkiuose darbas sunkus, nemalonus, atlyginimas nedidelis. Todėl ūkininkams nėra didelio darbuotojų pasirinkimo. Taip į kaimą ateina visokie gaivalai. Viena vertus kilnu suteikti antrą šansą atskirties žmogui, kita vertus be gydymo nuo priklausomybių tas šanso suteikimas beprasmis, bėdos dėl to žmogaus auga.
Rietavo savivaldybėje buvo mokoma sąžiningumo, toli nuskambėjusiu linčo būdu. Dėl į kaimą patenkančių neadekvataus elgesio asmenybių senolių miegas nėra ramus: nesaugus turtas, gali kilti gaisrų. O jei kenčiantysis nuo abstinencijos taps agresyvus, kas tada?
Kokios tos situacijos? Vaikštinėja po vienišų senų moteriškių sodybas išmesti iš darbo, priklausomybių kamuojami atskirties žmonės, maldauja sušelpti, nes labai dreba rankos ir kankina kiti nemalonūs pojūčiai. Kas užtikrins, kad maldavimas nepereis į agresiją. Vagysčių pasitaiko rečiau, tačiau pasitaiko. Įdomu tai, kad vienos kaimo šeimos kosmetikos priemonių ir gėrimų atsargas tyrinėjo „malonus dėdė“, vaikams esant namuose.
Vaikai neužerzino veikėjo ir nenukentėjo. Tačiau atsitinka nelaimingi atsitikimai dėl gyvulių agresijos, paslysti, pargriūti kaimo kelyje ar papulti į avariją gresia visą žiemą. Kai puola raguotas gyvulys – telefonu pasinaudoti neįmanoma, reikia kitokio garso, informuojančio apie bėdą, perdavimo priemonės Švilpukas ir tas suteiktų vilties traumos, judėjimo, regėjimo sutrikimo atveju.
Stengiantis toliau plėtoti bei vystyti programą, 2013 m. pradėtas įgyvendinti ES struktūrinių fondų lėšomis finansuojamas projektas ,,Programos „Saugi kaimynystė“ sukūrimas siekiant sustiprinti valdžios ir nevyriausybinio sektorių bendradarbiavimą“.
Projekto metu atliktas „Saugios kaimynystės“ tyrimas Vilniaus mieste bei parengta strategija, padėsianti plėtoti programą. Atliekant tyrimą, gautos įžvalgos suformavo tinkamą bazę įsteigti „Saugios kaimynystės“ grupes vienijančią juridinio asmens statusą turinčią naują instituciją, ir 2013 m. spalio pabaigoje įregistruota „Saugios kaimynystės“ grupių asociacija.
Kaimai pasipuošė užrašais, kad esą jie saugios kaimynystės kaimai ir tuo daugelyje vietovių programos plėtra pasibaigė. Tikrai vyresni, vieniši žmonės apsidžiaugtų, jei būtų organizuojamos namų apsaugos priemonių, knygų lankstinukų pristatymai, viešojoje erdvėje skelbiama sukaupta gera patirtis. Tačiau internete siūloma itin „paveiki“ priemonė – sveikintis su kaimynais.
Darbdaviams reikėtų paaiškinti, jog, kai jų akiratin patenka žmogus su akivaizdžiais priklausomybės požymiais, kad jie praneštų apie tai psichologinių krizių centrams. Tokius žmones kažkas turėtų nukreipti gydytis, patys jie nesuvokia savo bėdos.
Žinoma, reikia ir efektyvių regioninės politikos sprendimų, kad gyventojų socialinė situacija pasikeistų, atsirastų darbų, įvairovė pagal amžių, pagal sąmoningumo lygį leistų tinkamai tvarkytis gyvenvietėse, teikti savitarpio pagalbą, organizuoti edukacinius renginius, kad bėdai ištikus žmogus nepultų į paniką, žinotų ,kur ir kaip kreiptis pagalbos. Vien gražūs užrašai – ne pagalba. Ji nepadeda Giliogirio močiutei drąsiai anksti ryte išeiti į kiemą.
